„Smėlio dėžės“ karalius

Sveiki! Atvykote į Algirdo Bartkevičiaus pirmąjį tinklaraščio įrašą. Tikiu, kad turite daug klausimų kas, kaip ir apie ką. Tad šiandien bus toks įžanginis variantas. Paaiškinsiu, kokiu tikslu pradėjau rašyti ir pasidalinsiu vienais svarbiausių momentų mano karjeroje. Stengsiuosi neišsiplėsti, tačiau papasakoti apie 10 metų laikotarpį trumpai nėra paprasta. Nusiteikite, kad teks skirti šiek tiek laiko, tačiau nusivylę tikrai neliksite!

Šiame tinklaraštyje dalinsiuosi savo kelione siekiant pasiruošti Pasaulio čempionatui 2023. Čia aš dėliosiu savo svajonę ir dalinsiuosi tuo, kas mano manymu galėtų duoti naudos jai pasiekti. Būsiu atviras ir atskleisiu paslaptis, kaip pasiruošti norimoms varžyboms, kaip laimėti Lietuvos čempionatą, ar tikslingai pasiruošti tarptautiniams startams. Aš savęs nelaikau orientavimosi sporto ekspertu, labiau žmogumi, kuris kartu su Jumis nebijo eksperimentuoti ir ieško naujų kelių į sėkmę. 

Ateinančiuose įrašuose aš dalinsiuosi „step-by-step“ (liet. žingsnis po žingsnio) planu, kaip tapti geresniu, ne tik orientavimosi sporte, bet iš principo bet kokioje kitoje gyvenimo veikloje. Toliau Jums teks patiems išbandyti ir nuspręsti, ar tai duoda naudos. Aš tik galiu užtikrinti, kad kiekvienas ras kažką vertingo jeigu tik norės, domėsis ir ieškos to! Tai, ką aš Jums siūlau, yra seniai sugalvota kitų, labai sumanių ir talentingų žmonių, geriausių idėjų mišinys. Už viską, ką čia rasite išmintingo, turėtumėte dėkoti tiems, kurie tai sugalvojo daug metų prieš mane. Už viską, ką čia rasite kvailą, manykite, kad tai mano kaltė.

Kodėl dabar? Nes jaučiu norą ir atsakomybę pasidalinti tuo, ką pats esu išbandęs ir patyręs orientavimosi sporte. Žinau, kad turiu neeilinę galimybę susipažinti su šio sporto kultūra iš arti: kalbu tiek apie Skandinaviją, kur šis sportas ir gimė, tiek apie pačią pasaulinę areną. Aš bendrauju su Pasaulio čempionais ir didžiuliu būriu profesionalių sportininkų. Mes diskutuojame apie skirtingus orientavimosi būdus ir dalinamės paslaptimis. Na gerai, aš daugiau užimu klausytojo poziciją… Geras draugas manęs yra paklausęs „kodėl kažkas norėtų su tavimi pasidalinti savo paslaptimis?“. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties, kodėl dabar aš jomis noriu pasidalinti su jumis. Mes esame tokie, kokia yra mūsų aplinka ir tai yra dvipusis kelias. Tik kažką duodamas galiu tikėtis gauti pats. Tuo pačiu metu žodžiai vieni dar negarantuoja sėkmės. Pirma, reikia, kad siunčiama mintis būtų suformuluota kuo aiškiau. Antra, gavėjas turi ne tik išgirsti, bet ir suprasti, kas yra norima pasakyti. O galų gale dar reikia ir 10 000 valandų praktikos, kad tai įvaldyti ir tapti meistru.

Aš orientavimosi sportu užsiiminėju nuo mažų dienų. Abu mano tėvai yra atstovavę Lietuvos rinktinę ir dalyvavę nemažai čempionatų bei kitų tarptautinių varžybų. Mama dirba Kauno sporto mokyklos „Gaja” trenere, turi didžiulį būrį talentingų vaikų ir net 2018-aisiais yra tapusi metų trenere. Neslėpsiu, mano šeima gyvena orientavimosi sportu ir ta atmosfera tiesiog tvyro namuose. Dabar, jau po visko galiu ramiai konstatuoti, kad viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl taip gerai man pasisekė jauname amžiuje buvo būtent šeimos parama ir palaikymas. Dar kaip vakar prisimenu nesibaigiančius vakarus, kai po varžybų sėdėdavome ir analizuodavome jas su tėčiu. Galėdavome diskutuoti apie viską nuo klaidų iki varžovų ar vietovės, o kita ryta jau bėgdamas Petrašiūnų šile svajodavau apie pergalę ateinančiose varžybose.

Niekada nebijojau turėti didžiules svajones. Nuo noro laimėti Europos jaunių, jaunučių čempionatą iki aukso medalio Pasaulio jaunimo čempionate. Iš kur kildavo tie norai, negaliu atsakyti. Tėvai kaip ir niekada nestūmė pasirinkti tokio kelio, bet ta ugnis deganti manyje atrodė niekada neišseks. Ne kartą esu paklaustas „Ir kas iš to?. O aš, tiesiog, nežinodavau ką atsakyti, nes tiesa sakant net nesuprasdavau klausimo.

Laimėjus visas svarbiausias varžybas V12 amžiaus grupėje, dar būnant metais jaunesniu, pradėjau eiti savo keliu. Tėvų paskatintas kitais metai iškarto perėjau į V14 grupę. Žinojau, kad bus sunku, bet pralaimėti nebijojau. Tai mane tik dar labiau skatino tobulėti. Buvau vis labiau ir labiau motyvuotas būti geriausiu, aplenkti varžovus nepaisant amžiaus. Jau 14 metų gavau garbę atstovauti Lietuvos jaunių (V16) rinktinę Europos čempionate, o dar po metų atėjo ir pirmas podiumas. Per ateinančius metus turėjau garbės sudalyvauti net penkiuose Europos čempionatuose, septynis kartus lipti ant pakylos ir laimėti du sidabro bei vieną bronzos medalį.

Vėliau atėjo ir noras užkariauti Pasaulį. Tam pirmą kartą reikėjo aplenkti visus 18-mečius, kad gaučiau bent paskutinę vietą komandoje. Ir galiu pasakyti, kad tuometinė karta buvo tikrai talentinga. Bet mano tėvai tikėjo, kad su stulbinamu pasirodymu atrankinėse varžybose aš galbūt turėsiu šansą. Ir oi aš buvau nesustabdomas. Būdamas 16-kos pirmą kartą išvykau į Lenkiją atstovauti Lietuvą Pasaulio jaunimo čempionate V20 amžiaus grupėje. Šešiolikos!.. Ilgoje trasoje žinoma „miriau“, bet kartu supratau, kad aš namie.

Iki 2015 Norvegijoje iškovoto Pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalio teko eiti ilgu ir nežinomu keliu. Daug kam nepatiko mano sprendimai. Kilo daug aistringų diskusijų, apie mano sprendimus ir pasirinkimą dalyvauti varžybose Švedijoje, vietoje atrankinių Lietuvoje, startus ne savo amžiaus grupėse ir dar daug kitų nestandartinių poelgių. O aš liejau prakaitą ir nuolatos spaudžiau save būti dar geresniu, bėgti dar greičiau, ilgiau, tiksliau. 2014-tais po gimnazijos nusprendžiau net padaryti metų pertrauką, kad pasiruoščiau paskutiniam sezonui V20 grupėje. Tuo metu kvėpavau orientavimosi sportu.

2015-ieji: paskutinieji metai jaunimo grupėje. Skamba paprastai, bet vaikui tai iki šiol ilgiausio gyvenimo etapo pabaiga. Kaip ir minėjau, net 7 kartus teko lipti ant podiumo EYOC ir 3 iš jų atsiimti medalių. O kur dar Pasaulio čempionato bronza… Ir prie visa to dar Švedijos lygos (bendros sumos) nugalėtojas, bei trijų Švedijos čempionatų aukso medalių laimėtojas – tais pačiais metais. Nepamirškime, kad tai pavyksta nedaugeliui švedų, o kalba eina apie vaikį iš Lietuvos. 2015-tais aš buvau „smėlio dėžės“ karalius.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Gyvenau vien tik rezultatu grįstomis svajonėmis, o kaip ir minėjau 2015-ieji, juk buvo paskutiniai jaunimo metai. O kas po to? Daugiau juk niekada negalėsiu dalyvauti JWOC… Suaugusiam tai skamba gan nerimtai, bet jauno žmogaus pasaulėžiūra yra kitokia. Ir sužinoti, kad daugiau niekada nebegalėsi kažko daryti yra rimtas psichologinis iššūkis, su kuriuo dažniausiai tenka nemenkai pakovoti. Atsivėrusi tuštuma tiesiog užvaldė mane. Nebežinojau, ko noriu gyvenime. Pamečiau kryptį. Tuo pačiu metu pradėjau vienas sunkiausių studijų Švedijoje – penkerių metų taikomosios fizikos ir elektronikos studijas Linköping universitete. Ir iki šiol gyvenęs orientavimosi sportu, nusprendžiau užsiiminėti kitomis veiklomis. Tapau Denseln klubo sekretoriumi, buvau atsakingas už treniruočių stovyklas mokinių ir jaunimo komitete, prisidėjau prie mokyklos Etiopijoje projekto su savo bėgimo klubu bei dirbau „part-time“ (liet. ne visą darbo dieną) su programine įranga šilumos siurblių ir sistemų įmonėje. Žinoma, to neįtardamas, bandžiau užpildyti atsiradusią tuštumą.

Pradėjau vis rečiau ir rečiau dalyvauti varžybose, o ten kur dalyvaudavau, pasirodydavau klaikiai… Važiuodavau į Pasaulio čempionatus nei karto nesudalyvavęs atrankinėse varžybose ir ten žinoma neatsirinkdavau į finalus. Draugai tiek klube, tiek ir rinktinėje pasitikėdavo manimi, o aš po eilinės 5-10 minučių klaidos palaidodavau visas komandos viltis bet kokiam rezultatui. Tas bejėgiškumo jausmas miške, kai supranti, kad tavo veiksmai palies ir kitus žmones švelniai tariant yra žiaurus. Nelinkiu niekam patirti, bet kas žino, tai supranta, ką reiškia, kai atrodo nebegali net ir oro įkvėpti. Viena didžiausių nesėkmių, kuri lydės mane likusi gyvenimą yra Pasaulio čempionato estafetės Estijoje 2017-taisiais. Mano komandos draugai pasirodė herojiškai ir mane į paskutinį etapą išsiuntė trečioje vietoje. Žinoma medaliu niekada nekvepėjo, bet būti tarp šešių stipriausių komandų ir užlipti ant pakylos buvo tikrai įmanoma, kas Lietuvos komandai labai retai pavyksta. Aš negrįžau nei šeštas, nei dešimtas. Prisiimti atsakomybės nebijau ir vėl gavus galimybę tikrai neatsisakyčiau. Tačiau bijau, kad galbūt man niekada nebepavyks gražinti šios skolos komandos draugams…

Po kiekvienų tarptautinių varžybų galvodavau, ar čia jau paskutinis kartas, kai treneriai man suteikia galimybę, kurios aš net nesu vertas. Juk nieko keisto kai prioritetai visai ne sporte. Dabar po visko, galiu tik padėkoti jiems, kad nepaleido manęs ir tikėjo, kai aš pats buvau pasiklydęs gyvenime… Žinoma viskas vien prastais rezultatais varžybose nesibaigė. Žinia apie reikalingą pėdos operaciją ir 8 mėnesių reabilitacijos laikotarpį 2018-tų vasarą buvo kaip vyšnia ant torto. Jei dugnas nebuvo pasiektas, tai bent žinau, kad duobė tikrai gili. O rimtai kalbant, tai niekam to patirti, nuoširdžiai – nelinkėčiau.

Šviesą tunelio gale pradėjau matyti 2019-tų rudenį ir galėjau konstatuoti faktą, kad po ketverių metų ieškojimų, klaidų ir išmoktų pamokų supratau, ko noriu gyvenime! Rezultatas? Vizija ištyrinėti savo galimybių ribas orientavimosi sporte. Skamba gal ir paprastai, bet aš užtrukau ketverius metus, kad suprasčiau ir pakeisčiau savo požiūrį. Kad kadaise rezultatais ir medaliais degusi ugnis vėl įsižiebtų, bet šį kartą noru pademonstruoti geriausią orientavimosi pasirodymą, kokį aš tik galiu pasiekti. Viena labai svarbi šio tikslo dalis yra parama (apie tai plačiau ateityje) ir jau teko sulaukti pastebėjimų, kad tokia vizija jokiam rėmėjui nėra įdomi. Na, galiu pasakyti, kad ji ir neturi būti įdomi, nes tai mano asmeninis motyvacijos šaltinis. Tai – dėl ko aš kiekvieną rytą keliuosi. Tai – dėl ko klausimas ar šiandien daryti treniruotę, ar ne, tiesiog nekyla. O kad viskas neliktų tik ore ištarti žodžiai, išsikėliau ir tikslą – laimėti Pasaulio čempionato medalį 2023. Skamba kvailai? Naiviai? Galbūt. Kiek žinau nei vienas lietuvis nėra to padaręs. Tačiau neįtikėtinai atrodė ir svajonė laimėti EYOC, ar JWOC medalį. Ar pas skandinavus namuose laimėti jų didžiausią jaunimo lygą ar jų čempionatus. Suprantu, kad suaugusiųjų sportas yra visai kitame lygyje, bet tai mane tik dar labiau skatina padaryti viską, kas yra mano rankose, kad 2023-čiais prie starto linijos stovėčiau pasiruošęs.

4 thoughts on “„Smėlio dėžės“ karalius

  1. Sėkmės ruošiantis, bus labai įdomu sekti tą kelią, kurį eisite link medalio. Tikrai pavyks.
    Gal galėtumėte detaliau aprašyti kokios bus pagrindinės treniruotės? Labiau fokusuositės į bėgimo greitį ar patį orientavimosi tobulinimą? Bėgimą treniruoste tokiais pačiais metodais kaip ir profesionalūs bėgikai? Ar kažkuo tai skirsis? Gal būtų galima visą procesą sekti strava ar kokioje kitoje platformoje?

    1. Sveiki, per ateinančius metus stengsiuosi pasidalinti viskuo ką pats žinau apie orientavimosi sportą, nes noriu, kad jaunajai kartai nusprendus siekti panašaus tikslo, jie turėtų pagrindą nuo ko atsispirti. Jeigu jausite kad apie kažką norėtumėte išgirsti detaliau, visada laukiu jūsų komentarų.
      Orientavimosi sporto paslaptis yra balansavimas tarp bėgimo greičio ir technikos, tad dirbi reikia su abejomis dalimis. Mano stiprioji pusė yra bėgimas, ką stengsiuosi išlaikyti, bet kartu daug darbo įdėsiu ir į techniką, nes juk grandinė yra tokia stipri kaip jos silpniausia grandis.
      Kas liečia bėgimą tai taip, šiuo metu laikomės norvegų brolių Ingebrigtsen filosofijos, daugiau apie tai ateityje. Asmeniškai naudoju Polar Flow. Linka rasite po skiltimi Algirdo: Treniruotės. Tačiau dėl Jūsų patogumo iki metų pabaigos planuoju sutvarkyti ir Strava.

  2. Dirbk, aš atidaviau savo sportui 24 metus, turėjau pačią aukščiausią kokią tik galima pasiekti svajonę, aišku ji buvo nereali, bet kai turi svajonę ir dirbi jos link gyvenimas prabėga įdomiai ir nepastebimai. Mano svajonę įgyvendino kiti iš juodojo žemyno, bet man dėl to visai neskaudu, svarbiausiai kad tai yra pasiekta žmogaus, ir ko gero tai dar nėra žmogaus galimybių riba, o aš nugyvenau įdomų gyvenimą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *