A-komanda

Tas jausmas, kai laikrodis pradeda skaičiuoti paskutines sekundes iki starto ir pasigirsta garso signalas… Tas jaudulys, adrenalinas. Žinai, kad tuoj teks palikti komforto zoną ir mesti sau ne tik fizinį, bet ir protinį iššūkį, tam, kad įveiktum varžovus. Ir būtent tada, atrodo, taip aiškiai supranti, kad dabar viskas yra tik tavo rankose. Pa-sa-ka.

Matau daug žmonių, kurie mano, kad orientavimosi sportas yra individuali sporto šaka, juk trasą reikia įveikti pačiam, be kitų pagalbos. Tačiau dažniau nei norėčiau pastebiu, kaip žmonės pamiršta, kad varžybos yra tik galutinė stotelė, įdėto pasiruošimo rezultatas. Pasiruošimo, kuris trunka mėnesius ar net kelerius metus. Ir būtent tada, kitaip nei varžybų metu, neturi viskas būti tik tavo rankose. Mes turime galimybę prašyti kitų pagalbos. Todėl, vienas iš pirmų dalykų, suplanuotų po apsisprendimo ruoštis Pasaulio čempionatui (WOC 2023), buvo suburti komandą, kuri man padėtų tai padaryti. Šiandien papasakosiu apie svarbą ieškoti trūkstamos kompetencijos, kurią galime rasti kitų žmonių pagalba. Pristatysiu savo komandą ir trumpai paaiškinsiu, kuo kiekvienas narys yra svarbus. Taigi, A-komanda:

Pradėsiu nuo mano pirmos ir vienintelės trenerės, mano mamos – Aušros Bartkevičienės. Kad nekiltų jokių klausimų pasakysiu trumpai, tai yra svarbiausias komandos narys. Ji atsakinga už didžiąją dalį mano pasiekimų ir nors paskutiniu metu mes palaikome labiau šeimyninį kontaktą, dėl didelio atstumo, ji vis tiek toliau atlieka pagrindinio trenerio vaidmenį. Turėti trenerį „versus“ treniruotis pačiam yra labai įdomi tema, tikriausiai reikalaujanti atskiro posto. Pažįstu daug orientacininkų, kurie išvis neturi trenerio ar bent jau kažkuriuo karjeros metu yra treniravę save patys. Ir tai normalu. Jei viena iš priežasčių noras, kad visa atsakomybė būtų tavo rankose, tada – prašau. Bet išbandęs tai galiu pasakyti: man asmeniškai nepatiko. Viskas paprasta, kol viskas einasi gerai. Tikrasis išbandymas prasideda sunkiais periodais. Tais tamsiais lapkričio vakarais, kai lauke šalta ir lyja, o tau dar liko viena serija pagreitėjimų. Tada norisi žinoti, kad kažkas tiki šia treniruote ir laukia, kol tu įkelsi ją į Stravą ir bus galima pasikalbėti kaip šiandien sekėsi…

Antras labai svarbus komandos narys – Anders Kleist. Tai žmogus, kuris pasikvietė mane į OK Denseln ir vėliau padėjo man pasiruošti fiziškai Pasaulio jaunimo čempionatui (JWOC) bei paskutiniams metams jaunimo grupėje. Aš treniravausi daugiau nei bet kuris mano amžiaus švedas. Rinkau valandas, sukau ratus manieže, bėgau tempines miške bei dariau pagreitėjimus į kalną 7:00 ryte tamsiais žiemos mėnesiais spaudžiant šalčiui, kad 9:00 jau sėdėčiau paskaitose.  

Atėjus sezonui galėjau tiesiog pabėgti nuo varžovų. Ką ir pavyko įrodyti  Švedijos čempionate bendro starto labai ilgoje trasoje, kai po pusantros valandos bėgimo palikau grupę tiesiog bėgant lauku pro areną ir per likusias 15 minučių trasos susikūriau 2 minučių persvarą. Prestižiškiausiose Swedish league (liet. Švedijos lyga) varžybose finale išbėgau atsilikęs keletą minučių, bet sugebėjau pasivyti varžovus ir vėl palikti juos tiesiog bėgant keliu per parodomąjį prabėgimą. Šią kortą mečiau ir sprinto bei ilgos trasos čempionatuose, kur laimėjau dar du aukso medalius. Tuo metu net laikraščiai rašė, kad niekas nėra greitesnis negu aš. Žinoma, kalba ėjo apie jaunimo grupę.

Anders pats visada buvo labai talentingas bėgikas, tačiau tiesą sakant nekoks orientacininkas. Kadangi po JWOC aš buvau pasimetęs, o Anders sulaukė šeimos pagausėjimo bei pats norėjo siekti karjeros ilgų nuotolių distancijose, mes nusprendėme išsiskirti. Tačiau ryšių nenutraukėme. Vietoje trenerio jis tapo mano vadovu minėtoje šilumos siurblių ir sistemų įmonėje Nibe ir apie norą ruoštis WOC 2023 išgirdo vienas pirmųjų. Nuo tada jis yra tiek vadovas, tiek mano fizinio pasiruošimo treneris.

Dar pradėjau bendradarbiauti su Idrottslabbet Linköping ir jos vadovu Dan Davis. Žmogus užsiiminėjantis įvairiais sportiniais testais (VO2max, laktatas, bėgimo ekonomika ir pan.). Pasirodo jis dar ir veda PT (liet. asmeninio trenerio) kursus, tad turi nemažai patirties žmogaus anatomijoje – išmano raumenų grupes. Nuo 2020 jis man padeda su individualia bendrų jėgos pratimų programa, kad sustiprinčiau būtent tuos raumenis, kuriuos reikia treniruoti man asmeniškai ir pagerinčiau savo laikyseną. Tikėkimės to eigoje ir patį bėgimo efektyvumą. Kartu planuojame dirbti su fizinės formos testais bei kitais eksperimentais.

Kaip ir sakiau buvau velniškai greitas, tiesa sakant per greitas. Orientavimosi sporto paslaptis yra balanse tarp greičio ir orientavimosi technikos. Aš su Andersu sudėjau visus svorius ant bėgimo pusės ir svarstyklės išsibalansavo. Jeigu tikite, kad pasitreniravę ir bėgdami greičiau darysite mažiau klaidų, tai turiu jus nuvilti. Vienintelis dalykas, kurį darysite geriau tai nubėgsite ilgesnį atstumą klaidos metu. Tą patį atstumą po to reikės ir grįžti… Kadangi dabar mano vizija yra įveikti trasą kuo geriau, žinojau, kad vien schemoje pavaizduotos kairės šakos – atsakingos už fizinį pasiruošimą, nebeužteks. Susikūriau ir dešinę, kuri nuo dabar atsakinga už techninį pasiruošimą. Čia pirmas narys, OK Denseln klubo vyrų komandos treneris – Jan Berggren. Su juo turiu artimą ryšį nuo pirmų dienų Švedijoje ir kadangi jis turi mano amžiaus sūnų, mes esame praleidę daug laiko besitreniruodami kartu. Jan yra labai diplomatiškas ir turi didžiulį talentą įkalbėti žmones. Jis man kaip mentorius visais gyvenimo klausimais, o būtent šiame siekyje man padeda viską sustruktūruoti ir į visa tai žiūrėti kaip į projektą, kuris turi savo tikslą, biudžetą, iššūkius ir laiko limitą.

Jan taip pat padėjo surasti sporto psichologą. Turėjome idėją susikurti virtualų kambarį, psichologinę būseną, kurioje sudėčiau orientavimosi veiksmus trasoje ir vėliau galėčiau naudoti tai per varžybas, būsena kurią sportininkai dažnai apibūdina kaip „flow“. Turėjau labai įdomių diskusijų ciklą su Per Hagegård apie kurį parašysiu ateityje. Kiek žinau Lietuvoje tai nėra labai populiaru. Švedija yra viena iš pirmų valstybių į Olimpiadą pradėjusių kartu vežti ir sporto psichologą.

Nemažiau svarbus komandos narys – Erik Andersson, vienas techniškiausių orientacininkų klube, pats laimėjęs JWOC, padeda su orientavimosi technika. Mes kartu analizuojame kai kurias mano treniruotes ir varžybas, ieškome klaidų ir diskutuojame apie galimus sprendimo būdus bei kokias specifines treniruotes man reikėtų daryti, kad pakeisčiau vieną ar kitą elgseną miške. Ta tema susirašinėju ir su Thierry Gueorgiou, daugkartiniu Pasaulio čempionu. Įdomus faktas, Thierry laimėjo savo pirmąjį Pasaulio čempiono titulą Šveicarijoje, Trin regione. Būtent ten, tik kitoje kelio pusėje kur vyks WOC 2023. Galbūt jis taps kitu komandos nariu?..

Taip, tai tikrai nemenka komanda ir ji vis auga kartu su mano suvokimu, kad man trūksta vienokios ar kitokios kompetencijos. Visu tuo noriu pasakyti, kad nebijotume ieškoti žinių bendraudami. Nei vienas iš mūsų nežino visko, tačiau kiekvienas žino kažką. Dalinkitės idėjomis stovyklose, bendraukite su vyresniais žmonėmis, jie galbūt net yra buvę panašiose situacijose anksčiau. Suburkite komandą aplink save, kuri padėtų Jums tobulėti ir siekti Jūsų tikslų. Ne veltui Oscar Wilde yra pasakęs: kad geriausios mūsų idėjos ateina iš kitų. Tad tuo ir išmokime dalintis.

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *