#5 interviu su EYOC dalyviu Tadu Dementavičiumi

Pristatome interviu su „Bartkevičiukai“ komandos nariu Tadu Dementavičiumi, kuris Europos jaunučių jaunių čempionate startuos M18 grupėje. Tadas atstovauja Kauno sporto mokyklai „Gaja“ bei orientavimosi sporto klubui „Takas“.  Tadas mokosi ir gyvena Kaune, Palemone.

– Nuo kada sportuoji orientavimosi sportą ir kas paskatino juo užsiimti?

– Orientavimosi sportą jau sportuoju 9 metus. Viskas prasidėjo, kai į klasės kabinetą atėjo dabartinė mano trenerė – Aušra Bartkevičienė. Iš pradžių šiuo sportu labai nesusidomėjau. Kam būtų smagu pasiklysti miške? Vaikščioti po pelkes? Tačiau, po kurio laiko, šį sportą pradėjo lankyti mano klasiokai, dėl to prie jų prisijungiau ir aš.

– Įsimintiniausias įvykis OS sporte?

– Įsimintiniausios akimirkos, turbūt, būtų Europos jaunučių jaunių čempionatas Baltarusijoje arba didžiausios orientavimosi sporto varžybos „Oringen“. Abejose varžybose teko susigrumti su stipriausiais varžovais, būtent jie man padaro šį sportą įdomesnį. Varžovai sudaro tam tikrą atmosferą, kurios žodžiais negalėčiau apibūdinti, tik žinau, kad nuo jos kyla šiurpuliukai.

– Kelintą kartą startuosi Europos jaunučių jaunių čempionato (EYOC) varžybose?

– Europos jaunučių jaunių čempionate dalyvausiu jau trečią kartą, tad karantinai ir keliama įtampa man nesvetimi.

–  Koks ir kur buvo geriausias tavo pasiekimas EYOC varžybose?

– Geriausiai sekėsi Baltarusijoje, prieš dvejus metus. Ilgoje trasoje užėmiau 10 vietą, estafetėse – 3 vietą, sprinte – 4 vietą.

–  Kokias naudingas pamokas išmokai dalyvaudamas EYOC?

– Svarbiausia reikia nepervertinti savo galimybių ribų ir tuo pačiu neužmigti ant laurų. Žinoti ką tu sugebi ir tiesiog „DO YOUR JOB“. Mano manymu, tai yra pagrindinės pamokos.

–  Šiais metais pirmą kartą EYOC vyks Lietuvoje. Ar jauti papildomą spaudimą šiame čempionate pasirodyti geriau?

– Tikiuosi, kad šiais metais irgi sukris kortos ir mano trasos įveikimas bus konkurencingas kitiems varžovams. Šiais metais pasisekė ir šis čempionatas vyks Lietuvoje. Jaudulys yra, bet noras ir trasos laukimas yra didesnis, aišku yra ir didelė atsakomybė, kurią sukelia namų sienos. 

–  Kaip vertini savo pasirengimą svarbiausiam šio sezono startui?

– Pamokos yra išmoktos, namų darbai atlikti, o dabar svarbiausia jų nepamiršti. Dėl įvairių traumų pasiruošimas nebuvo sklandus, protarpiais reikdavo kovoti su vėl naujai atsiradusiomis traumomis. Tai krūvis vis kisdavo, o tai privesdavo prie naujų problemų. Bet likus dviem mėnesiam iki čempionato pavyko rimčiau atsižvelgti į treniravimąsi ir dabar esu pasiruošęs priimti iššūkius iš Šilėnų miško bei Vilniaus senamiesčio.

– Kokius pagrindinius tikslus esi išsikėlęs įgyvendinti šiame čempionate?

– Pagrindinis tikslas yra įveikti trasą taip, kad po jos galėčiau tvirtai teigti, kad geriau prabėgti negalėjau. Todėl trasoje privalau užtikrintai rinktis praėjimus ir visą laiką kontroliuoti situaciją.

–  Varžybos čempionato vietovėse (Vilniaus senamiestyje ir Šilėnų miške) yra vykusios ir ankščiau. Ar esi dalyvavęs jose ir susipažinęs su vietovėmis?

– Šios vietovės nėra man labai žinomos. Esu bėgęs keletą kartų jose, tad nesakyčiau, kad turėsiu daugiau pranašumo.

–  Kurioje individualioje rungtyje jautiesi stipriausias?

– Iš trijų rungčių labiausiai laukiu ilgos miško trasos, nes man orientuotis miške labiau patinka, bet, manyčiau, kad sprintas yra mano stiprioji pusė.

–  Ruošdamasis čempionatui nemažai laiko praleidai Vilniuje, dalyvavai treniruočių stovyklose, varžybose. Kokius pagrindinius dalykus per tą laiką tobulinai?

– Stovyklose tobulinome įgūdžius su kompasu, ypač tose vietose, kur reikia ilgą laiką išlaikyti kryptį bėgant pro žalią, privirtusį mišką.

–  Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Ką iš tos veiklos galėtum rekomenduoti?

– Savo laisvalaikį sieju su sportu, tai, jeigu nesu treniruotėje, esu prisėdęs prie kompiuterio ar senų žemėlapių ir analizuoju artėjančių čempionatų vietoves. Taip pat, domiuosi šio žavaus sporto aktualijomis.

–  Mėgstamiausias orientacininkas (-ė)?

Algirdas Bartkevičius yra mano mėgstamiausias sportininkas, nuo tada, kai žinojau tik kelis už elitą bėgančius lietuvius ir iki dabar, kai žinau kas antrą rimtesni skandinavą. Kol kas Algirdas nėra labai aukštame pasauliniame lygyje, tačiau, esu jam labai dėkingas, kad manimi rūpinasi ir gera žinoti, kad bet kada galiu iš jo sulaukti pagalbos ar patarimų.

#4 interviu su EYOC dalyviu Kasparu Murėnu

Pristatome interviu su „Bartkevičiukai“ komandos nariu Kasparu Murėnu, kuris Europos jaunučių jaunių čempionate startuos M16 grupėje. Kasparas atstovauja Kauno sporto mokyklai „Gaja“ bei orientavimosi sporto klubui „Medeina“. Kasparas save apibūdina kaip kompetentingą, nemėgstantį pralaimėti žmogų. Patinka saldumynai ir komandiniai žaidimai.

– Nuo kada sportuoji orientavimosi sportą ir kas paskatino juo užsiimti?

Orientavimosi sportu pradėjau užsiiminėti 2017 metais, gegužę, kai išbandyti pasiūlė tėtis ir kartu nuvykome į pirmas masines varžybas.

– Įsimintiniausias įvykis OS sporte?

– Viena iš įsimintiniausių akimirkų, kai per pirmas daugiadienes persekiojimo rungtyje ne tik 8 minutėmis pasivijau lyderius, bet ir aplenkiau juos dar keturiomis minutėmis. Iki šiol nesuprantu kaip man taip pavyko, nes žemėlapyje tada dar nieko nesupratau.

– Kelintą kartą startuosi Europos jaunučių jaunių čempionato (EYOC) varžybose?

– Pirmą kartą.

–  Šiais metais pirmą kartą EYOC vyks Lietuvoje. Ar jauti papildomą spaudimą šiame čempionate pasirodyti geriau?

– Šioks toks spaudimas yra, tačiau stengiuosi kuo mažiau apie tai galvoti, nes tada nebeatrodo, kad jis trukdo.

–  Kaip vertini savo pasirengimą svarbiausiam šio sezono startui?

– Savo pasirengimą teko pasitikrinti kelis kartus, bet rezultatai abiem atvejais buvo skirtingi. Bet, manau, dar papildomai padirbėjus ties keliais aspektais, tikrai būsiu neblogai pasiruošęs.

– Kokius pagrindinius tikslus esi išsikėlęs įgyvendinti šiame čempionate?

Manau, norėtųsi bent TOP 10 miško trasose.

–  Varžybos čempionato vietovėse (Vilniaus senamiestyje ir Šilėnų miške) yra vykusios ir ankščiau. Ar esi dalyvavęs jose ir susipažinęs su vietovėmis?

–  Šilėnuose neteko dalyvauti, o Senamiestis, manau, bus padarytas taip, kad net ir viską žinančiam bus neaišku.

–  Kurioje individualioje rungtyje jautiesi stipriausias?

–  Geriausiai turėčiau pasirodyti ilgoje bei estafetėse.

–  Ruošdamasis čempionatui nemažai laiko praleidai Vilniuje, dalyvavai treniruočių stovyklose, varžybose. Kokius pagrindinius dalykus per tą laiką tobulinai?

– Tobulinau viską, kas buvo įmanoma. Daugiausiai dirbau su kryptimi, greičio didinimu trasoje.

–  Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Ką iš tos veiklos galėtum rekomenduoti?

–  Mėgstu viską veiktiJ.

–  Mėgstamiausias orientacininkas (-ė)?

–  Neturiu suradęs sportininko, kuris būtų mėgstamiausias.

#3 interviu su EYOC dalyve Aiste Dementavičiūte

Pristatome interviu su „Bartkevičiukai“ komandos nare Aiste Dementavičiūte, kuri Europos jaunučių jaunių čempionate startuos W18 grupėje. Aistė atstovauja Kauno sporto mokyklai „Gaja“ bei orientavimosi sporto klubui „Takas“.

– Nuo kada sportuoji orientavimosi sportą ir kas paskatino juo užsiimti?

– Visa orientavimosi kelionė prasidėjo 2013 metais, kai mano dvynys brolis, Tadas Dementavičius,  pradėjo lankyti orientavimosi sporto būrelį mokykloje, buvo labai įdomu klausyti ką jis veikia treniruotėse, kaip bėgioja ir kažko ieško pagal žemėlapį. Tada aš nusprendžiau, kad ir aš noriu išmokti orientuotis ir suprasti ko jis ieško pagal žemėlapį. Dabar tai bandau padaryti jau 8 metus.

– Įsimintiniausias įvykis OS sporte?

– Įsimintinų akimirkų OS tikrai yra labai daug – laimėjimai, varžybos, stovyklos, kelionės ir, be abejo, „SM Gaja“ vasaros stovyklos krikštynos. Taip pat didelį įspūdį paliko varžybos „Oringen“ ir Europos jaunučių jaunių čempionatas vykęs Baltarusijoje 2019 metais. Tai buvo mano pirmosios tokio tipo varžybos.

– Kelintą kartą startuosi Europos jaunučių jaunių čempionato (EYOC) varžybose?

– EYOC varžybose startuosiu antrą kartą.

–  Koks ir kur buvo geriausias tavo pasiekimas EYOC varžybose?

–  Labai aukšto rezultato pasiekti nepavyko, Baltarusijoje 2019 metais ilgoje trasoje užėmiau 58 vietą.

–  Kokias naudingas pamokas išmokai dalyvaudama EYOC?

– Dalyvaudama EYOC supratau, kad kiekvienas varžovas prie starto linijos yra lygus.

–  Šiais metais pirmą kartą EYOC vyks Lietuvoje. Ar jauti papildomą spaudimą šiame čempionate pasirodyti geriau?

–  Bėgsiu tarp savo namų sienų, susirinks daug žmonių palaikyti, tad tikrai jaučiu didesnį spaudimą pasirodyti kuo geriau, bet bėgdama savo šalyje taip pat jaučiuosi saugesnė ir ramesnė.

–  Kaip vertini savo pasirengimą svarbiausiam šio sezono startui?

–  Pasirengimas EYOC buvo gana komplikuotas, nes prieš 4 mėnesius patyriau traumą ir iki šiol ją gydausi. Tad šiais metais jau nesitikėjau stoti prie starto linijos ir pasitikrinti savo jėgas tarp stipriausių sportininkų. Bet sveikatai pagerėjus liepos mėnesį vėl pradėjau rimčiau treniruotis ir ruoštis svarbiausiam šių metų startui. Dalyvavau 3-ose EYOC pasiruošimo stovyklose Vilniuje ir Telšiuose, kurios ypač padėjo pasiruošti varžyboms.

–  Kokius pagrindinius tikslus esi išsikėlusi įgyvendinti šiame čempionate?

– Nesvarbu ar atstovauju „SM Gają“ ar Lietuvą, visada noriu pasirodyti kuo geriau, tad EYOC’e noriu taip ir padaryti. Tikslas yra trasą įveikti su kuo mažiau klaidų, žiūrėti į kompasą ir išlikti susikaupus iki pat finišo.

–  Varžybos čempionato vietovėse (Vilniaus senamiestyje ir Šilėnų miške) yra vykusios ir ankščiau. Ar esi dalyvavusi jose ir susipažinusi su vietovėmis?

– Šiose vietovėse teko bėgti prieš maždaug 4 metus, tad pačių vietovių nelabai ir prisimenu, bet šiuo metu naudojosi tomis trasomis analizuojant žemėlapį.

–  Kurioje individualioje rungtyje jautiesi stipriausia?

– Visada geriau jaučiuosi bėgdama mišku ir tokiose trasose, kuriose reikia ne tik bėgti, bet ir orientuotis, tam man labiausiai patinka vidutinė trasa. O būtent EYOC varžybose geriausio rezultato tikiuosi ilgoje trasoje.

– Ruošdamasi čempionatui nemažai laiko praleidai Vilniuje, dalyvavai treniruočių stovyklose, varžybose. Kokius pagrindinius dalykus per tą laiką tobulinai?

– Tobulinau bėgimą kryptimi, bėgimą ir orientavimąsi žaliu mišku bei šlaitu, taip pat tobulinau kuo greičiau pasirinkti greičiausią kelio pasirinkimą į punktą.

–  Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Ką iš tos veiklos galėtum rekomenduoti?

– Didžiąją laisvalaikio dalį aš ir praleidžiu sportuodama orientavimosi sportą, bet man taip pat labai patinka žygiai su draugais, stovyklavimas ar įvairiausi žaidimai.

– Mėgstamiausias orientacininkas (-ė)?

– Judith Wyder, nors ši sportininkė jau profesionaliai nebesportuoja orientavimosi sporto, man ji vis dar yra šio sporto pavyzdys.

Du Europos čempionatai per dvylika dienų

Ne per seniausiai gavau klausimą – kaip ruošiuosi svarbioms varžyboms, tad pamaniau kad artėjant sezonui būtų įdomu ir naudinga tuo pasidalinti ir su Jumis. Kaip pasiekti formą? Ką daryti, kad išpildyčiau savo pilną potencialą? Kas suteiktų tą paskutinį pasistiebimą būtent varžybų dieną? Tiek profesionalai, tiek ir mėgėjai retai apie tai kalba. Iš dalies tai yra labai sudėtingi ir individualūs procesai. Iš dalies tai, kaip ir kiekvieno asmeninė korta, kuria nei vienas nenorime dalintis, nes kaip gi: kiti sužinos ką aš darau ir mano pranašumo nebeliks… Aš nesu profesionalus sportininkas ir mano pasiekti rezultatai ribojasi vaikų amžiaus grupėmis ar geriausiu atveju nacionalinio lygio varžybomis. Taip pat kaip ir sakiau, viskas yra labai individualu, tad pažiūrėkite į mano nuomonę kaip į vieną galimą variantą.

Kad nesu profesionalas man netrukdo į mano veiklą žiūrėti rimtai, taigi 2019 metų rutenį pradėjus ruoštis Pasaulio čempionatui 2023 detalėms skiriu labai daug dėmesio. Taip jau atsitiko, kad po pusmečio užklupo korona virusas ir nuo to laiko neįvyko nei vienos orientavimosi sporto tarptautinės varžybos. Kartu su jomis išnyko ir galimybės treniruoti paskutinius pasiruošimus bei rutinas aplink svarbius startus. Šiandien jau matau šviesą tunelio gale – Europos sprinto orientavimosi sporto čempionatą (EOC) Šveicarijoje gegužės viduryje. Tai bus pirmoji galimybė vėl išgyventi tarptautinių varžybų džiaugsmą ir jaudulį, ir patreniruoti mano varžybų rutinas. Tikslas yra per ateinančius metus rasti tą pasiruošimo planą, kuris leistų man išnaudoti mano potencialą būtent 2023-čiais. Šį kartą nusprendžiau tam paskirti paskutines dešimt savaičių iki čempionato. Tai reiškia, kad prasidėjus šiam laikotarpiui dalinai sumažėjo treniruočių apimtys, tačiau padidėjo intensyvumas bei svarbiausia dėmesys yra skiriamas būtent spirto distancijai svarbiems momentams.

Kas pasikeitė?  Trečiadieniais darytas dvigubas „laktato“ atkarpas (laktatas neviršija 3-4 mmol) pakeičiau į sprintus su žemėlapiu. Išanalizavus varžybų vietovę Šveicarijoje daugiau dėmesio skiriu būtent ten vyksiančiam sprintui svarbiems momentams – apsisukimai, laiptai bei finišo greičio kėlimas, kas bus ypač svarbu naujai sprinto rungčiai Knockout (KO), kur vienu metu startuoja po šešis dalyvius ir tik pirmi du kirtę finišo liniją keliauja toliau finalo link. Dirbu ir su varžybų vietovės žemėlapiu. Analizuoju galimus variantus. Turiu ir atsispausdintą variantą, kurį kartais pasiimu paskaityti kai bėgu krosiukus. Ką pirmą kartą išmėginau pernai vasarą besiruošiant Lietuvos sprinto čempionatui, tai nusipiešti keletą punktų (apskritimų) ant busimų varžybų žemėlapio ir tiesiog bėgant ramias treniruotes ieškoti prabėgimų iš kiekvieno punkto į visus likusius. Pavyzdžiui dešimt apskritimų ant žemėlapio, tai pirma orientuojuosi iš pirmo į visus nuo antro iki dešimto, tada pereinu prie antro apskritimo iš kurio orientuojuosi į visus nuo trečio iki dešimto ir taip toliau. Puiki treniruotė žemėlapio analizei, variantų pasirinkimui bei gera galimybė įsijausti į laukiančią vietovę ir pasiruošti strategiją. Tai yra ir vienas pagrindinių Thierry Gueorgiou patarimų, kaip ruoštis svarbiems startams. Jo rekomendacija man buvo pradėti jau žiemą ir taip bėgioti po 3 kartus per savaitę. Manau, kad tai su treniruočių stovyklomis panašiose vietovėse lemia, kad Thierry bet kuriame pasaulio čempionate jautėsi kaip namų vietovėje. Juk jis jau ten bėgo šimtus kartų prieš tai!

Pati varžybų programa bus trumpa, bet labai intensyvi. Keturi startai per keturias dienas – sprinto estafetės, sprinto kvalifikacija, KO ir sprinto finalas. Kad paruoščiau organizmą tokiems krūviams ir negaučiau šoko varžybų metu, atlikau jau du EOC programos modeliavimus. Pirmąjį, tą patį savaitgalį kaip ir Lietuvos rinktinė treniravosi Telšiuose. Ketvirtadienį sprintas, penktadienį sprintas, šeštadienį trys KO startai keturių valandų bėgyje ir sekmadienį 3000m testas stadione. Beje draugų pagalba iš stadiono yra ir trumpas filmukas, nuoroda čia. Stengiausi, kad viskas atrodytų būtent taip, kaip bus ir Šveicarijoje – starto laikai (per pietus ir vakare), kada ir ką valgau, kada pradedu apšilimą, kiek bėgu, kokie tempimo pratimai, kokie pagreitėjimai. Ką darau iškarto po trasos, kad atsistatymas iki kitos dienos būtų optimalus. Su kokiais batais bėgsiu ir pan. Pailsėjus vos keturias dienas išvykau į Stokholmą, kur kartu su Švedijos nacionaline rinktine vėl simuliavome visą EOC programą. Šį kartą pasaulinio lygio konkurencija, apšilimo žemėlapiai, punktai su SiAir bei paruoštos trasų analizės tik parbėgus į finišą. Ne daug šalių gali pasigirti tokiu aukštu treniruočių lygiu.

Šiuo metu iki čempionato liko jau visai nedaug ir paskutiniai pasiruošimai jau sudėlioti. Ateinantį savaitgalį įvyks Švedijos čempionatas Knockout rungtyje, po to vienos estafetės miške bei paskutinį savaitgalį Lietuvos sprinto čempionatas, o paskui, jau už keturių dienų stovėsiu prie starto linijos Šveicarijoje. Sprintas labai „žiauri“ rungtis, nes neteisingas kelio pasirinkimas ar menkiausia klaida lemia ar tu pateksi į finalą ar ne. Aš asmeniškai į varžybas žiūriu taip, kaip tai yra pavaizduota paveiksliuke.

Yra dalykai kurie priklauso nuo manęs (My business), nuo kitų (Your business) ir dalykai, kurių niekas negali valdyti (Gods business). Nei vienas sportininkas nenori būti manipuliuojamas išoriniais veiksniais. Mes norime, kad mūsų pasirodymas priklausytų tik nuo mūsų pačių. Tačiau kuo svarbesnės varžybos, tuo labiau your ir gods business bando prasiskverbti ir mus paveikti – rodyklės nukreiptos į vidų. Šių dešimties savaičių tikslas ir detalių šlifavimas ir yra būdas, kaip sustiprinti my business sienas, kad išoriniai veiksniai negalėtu prasiskverbti ir aš prie starto linijos jausčiausi tvirtai bei nebijočiau priimti sprendimų. Viską gi jau atlikau anksčiau, nenumatytų variantų kiekis minimalus. Tik tokiu atveju galiu pasiekti gerą pasirodymą. O rezultatas, kaip ir minėjau, jog sprintas labai konkurencinga rungtis ir čia labai greitai viskas gali pasikeisti. Teks palaukti ir pamatyti patiems!

Kas, kaip ir kodėl? Lietuvos naktinis čempionatas

Jau kuris laikas nerašiau. Vasario stovykla Ispanijoje bei kasdienės treniruotės su intensyviomis studijomis reikalauja daugiau mažiau visų paroje esančių valandų. Gera žinia ta, kad šią žiemą pavyko išvengti traumų ir ligų, o motyvacijos kaip niekada daug. Viešnagė Lietuvoje bei Lietuvos orientavimosi sporto naktinis čempionatas jos tik pridėjo. Šiandien pamaniau, kad būtų visai įdomu ir naudinga pasidalinti su Jumis savo trasos analize, kaip ir apie ką mąstau, į ką atkreipiu dėmesį ir kokias programas, ir įrankius tam naudoju. Prieš pradėdamas noriu tik dar kartą priminti, kad visa tai, kuo dalinuosi yra mano asmeninė nuomonė ieškant kaip būtent aš galėčiau pasinaudoti turima informacija. Tai nereiškia, kad visa tai tiks ir Jums, ar kad Jūs turėtumėte viskuo tikėti. Kiekvienam teks rasti savo dėlionės trūkstamas dalis. Mano tikslas – bent truputi prisidėti prie Jūsų tobulėjimo. Įsigilinkite, apmąstykite ir susidarykite savo nuomonę, o jei dar turėsite laiko ir noro, parašykite ir man savo pastebėjimus ir idėjas.

Varžybos Lietuvoje visada sukelia papildomų emocijų, ypač Lietuvos čempionatai. Šeima, senai nematyti draugai ir žinoma noras parodyti kaip patobulėjau nuo paskutinio apsilankymo. Nemeluosiu, būti vienu iš favoritų irgi labai geras jausmas. Džiaugiuosi turėdamas tokią galimybę, nes suprantu kad tai nėra kažkas, ką gali pasakyti kiekvienas iš mūsų, net jei aš to tikrai nuoširdžiai norėčiau. Paskutiniu metu jaučiu, kad daug judesio susidarė ir apie mano galbūt šiek tiek pasipūtėlišką pasisakymą, kad ruošiuosi Pasaulio čempionatui 2023 ir norą laimėti medalį. Džiaugiuosi, kad yra tiek daug žmonių, kuriems tai rūpi ir kad didelė dalis netgi nori man padėti. Jums aš visuomet liksiu dėkingas. Noriu tik pasakyti, kad aš suprantu, kokiame lygyje šiuo metu esu ir žinau, kiek daug man dar trūksta. Tačiau aš nesvajoju apie medalį ir tikrai neprižadu jo. Aš išsikėliau tikslą, susidariau planą ir įsipareigojau daryti viską, kas yra mano rankose kad tai pasiekčiau. Jeigu Jus tai bent kiek domina, prašau padėkite.

Po savaitgalį įvykusio naktinio čempionato jausmai žinoma buvo dvejopi. Ir vėl atvykau į Lietuvą, ir vėl prisigrybinau nu kad… Taip, pasirodžiau tikrai labai prastai, net jei finiše buvau iškarto po medalininkų. Taip sakau, nes asmeniškai sau keliu labai aukštus reikalavimus, dažnai galbūt net per aukštus. Vienas galėtų manyti, kad aš gyvenu Švedijoje, tai man orientuotis Lietuvoje turėtų būti vieni juokai. Aš irgi taip maniau, bent kuris laikas. Tiesa yra ta, kad Lietuva ir Švedija tiesiog skiriasi ir viskas. Tiek, kiek tiems kuriems yra tekę orientuotis Švedijoje tai atrodo sudėtinga, tiek ir man orientavimasis Lietuvoje atrodo sudėtingas. Kodėl? Manau, kad esmė yra tai, kaip mes ir švedai piešiame žemėlapius. Tiksliau kalbant, yra skirtumas horizontalių atvaizdavime. Būtent tai, nes tiek skandinavai, tiek stipriausi pasaulio orientacininkai tokie kaip Thierry Gueorgiou labai didelį dėmesį skiria būtent horizontalių skaitymui. Paprasčiausiai todėl, kad jas, ne kaip kokį kitą objektą, galima rasti beveik bet kuriame pasaulio kampelyje. Kai pats vykstu į varžybas Lietuvoje retai kada keičiu savo orientavimosi techniką, o kadangi jau kuris laikas orientuojuosi skandinavišku variantu, visuomet ieškau tų iškrypimų, išlinkimų ir posūkių reljefe. Tikrai nenoriu įžeisti Lietuvos žemėlapių braižytojų. Čia labiau yra mano asmeninė įžvalga, kad galbūt turėčiau rimčiau pamastyti į ką verta kreipti dėmesį kai kita kartą orientuosiuosi Lietuvoje. Arba į ką Jūs galėtumėte kreipti dėmesį kai kita karta orientuositės Skandinavijoje.

Kita įdomi įžvalga yra apšilimas. Kaip ir minėjau visada džiaugiuosi galėdamas sutikti senus draugus ir pažįstamus, tad šį kartą apšilinėjome kartu su Jonu Vytautu Gvildžiu ir Viliumi Aleliūnu. Iš rezultatų matome, kad Jonui (trasos lyderiui) tai nepadarė neigiamos įtakos, tad kaip ir sakiau mes visi reaguojame skirtingai. Tačiau aš trasoje jaučiausi labai neužtikrintai ir dažnai vietoj to, kad pasikliaučiau savo jėgomis, ieškojau grupės. Esu šalininkas teorijos, kad mūsų elgsena bėgant į pirmą punktą, vėliau atsispindi ir likusioje trasos dalyje. Galbūt mano labiau pasyvus, bet malonus apšilimas kartu su senais draugais lėmė, kad vėliau trasoje aš būtent ir ieškojau grupės (to malonaus jausmo, kurį neseniai jaučiau per apšilimą), o nesistengiau viską atlikti pats. Tiek praeitų metų Lietuvos sprinto, tiek ilgos trasos čempionatuose aš apšilinėjau vienas.

Atėjo laikas ir pačios trasos analizei. Asmeniškai mėgstu naudotis GPS duomenimis jei tokie yra. Jeigu ne, pats nusiskaitau savo laikrodį ir analizuoju trasą su programėle QuickRoute. Tam tereikia gpx failo iš laikrodžio ir žemėlapio failo, kurį arba randu internete arba tiesiog nufotografuoju su telefonu. Esu išbandęs skirtingų variantų, bet paskutiniu metu skirstau klaidas į tris grupes: dideles, vidutines ir mažas klaidas. Prie mažų klaidų skirčiau tokį prabėgimą kaip šis apačioje, kur planas buvo – iki didelio kelio, iki keliuko po kaire, keliuką palikti ties dideliu kalnu ir atsidurti jo pietinėje pusėje, tada kryptimi į duobę ir jos pietinį tašką. Klaida, pietiniame taške kryptį nusiėmiau nuojauta, o ne kompasu +25 sekundės.

Vidutinės klaidos:

6-7 kp planas pašlaičiui iki kelio, išsišakojime į dešinę, ties pelke palikti keliuką, per kalniuką kryptimi į punktą. Dvi klaidos. Pirma – per mažai išanalizavau žemėlapį ir nepasitikrinau krypties, tad vietoje to, kad apibėgčiau duobę iš kairės pusės, padariau S formos judesį ir duobę apibėgau iš dešinės. Antra – kad neišlaikiau krypties ir nuslydau į šoną +50 sekundžių.

11-12 kp planas duobe iki jos galo, kirsti keliuką ties laukyme ir pašlaičiui nubėgti iki punkto. Gan sudėtingas punktas, nes nėra raktinio orientyro, o pats punktas pasislėpęs griovelyje ir todėl nesimato iš toli. Nepasitikėjau savimi ir pradėjau dvejoti dar nepasiekus apskritimo. Pasileidau žemyn, kol pamačiau pelkę, tačiau paskubėjau bėgti dar pilnai nesusiorientavęs +50 sekundžių.

Didelės klaidos yra pačios svarbiausios. Jos reikalauja nedelsiamų veiksmų. Naktinėje trasoje tokios buvo trys:

4-5 kp kur planas buvo – kryptimi iki kalno po kaire puse, viršūne iki galo ir žemyn į duobutę. Klaida, užbėgus ant viršūnės nepasitikrinau krypties kompasu, o nuojauta bėgau iki masyvo galo, pradėjau leistis, duobutės nėra. Griovelyje supratau kur esu +1:30.

13-14 kp beveik identiškas prabėgimas, planas bėgti tiesiai, šiek tiek laikantis kairės pusės, kad atsimuščiau į tą patį masyvą. Klaida – nenusiimta išbėgimo kryptis. Toliau prie kalno viršūnės jau buvau kaip savas +1:20.

26-27 kp planas tiesiai, kirsti dvi proskynas ir loviu tarp kalniukų nubėgti iki punkto. Dabar jau galima įžvelgti panašų klaidų bruožą – nėra dirbama su kompasu, kryptis nusiimama nuojauta arba iš vis nenusiimama. Kaip pataisyti? Daugiau žiūrėti į kompasą. Nesudėtinga, bet kodėl tada tai nėra daroma? Galbūt nežiūrėjimas labiau yra kažko pasekmė, o ne pati problema? Bet ko? Koks buvo planas nuo pat pradžių? Kai rašau planas, tai daugiau mažiau ir yra žodžiai kurie sukasi mano galvoje trasos metu. Tikslas yra supaprastinti, išsirinkti tik keletą svarbiausių objektų, kurių užtektų įveikti prabėgimą be žemėlapio pagalbos. Čia meistriškumas yra laviruoti tarp per daug ir per mažai detalaus plano. Per daug detalių ir būsiu per lėtas kol viską rasiu. Per mažai ir galbūt iki punkto neatbėgsiu. Taipogi ir kiekvienas žodis plane turi savo reikšmę. Manau kad būtent čia ir slypi mano problema. Mano plane dominuoja žodžiai kaip 4-5 kp “kryptimi iki kalno”, 13-14 kp “bėgti tiesiai, šiek tiek kairiau”, 26-27 kp “tiesiai”. Dėl kažkokių priežasčių šie žodžiai man neasocijuojasi su pažiūrėjimu į kompasą. Nežinau koks galėtų būti optimaliausias sprendimo būdas, galbūt Jūs turite kokių idėjų? Aš manau šiandien pasirinksiu sprendimą tiesiog pakeisti specifinius žodžius plane, kurie yra labiau surišti būtent su kompaso naudojimu ir kitą kartą planuojant prabėgimus sau sakysiu ne “kryptimi”, o “kompasu”.

Čia analizė galėtų ir baigtis. Peržiūrėjau visus nemalonius momentus ir galbūt radau tai, kas galėtų man padėti kita karta įveikti trasą geriau. Tačiau jausmas vistiek keistokas. Nieko keisto, juk tika išgyvenau tik nemalonius epizodus. Tai ką paskutiniu metu išmokau iš skandinavų yra svarba ieškoti ir gerų prabėgimų. Ten kur man sekėsi padaryti viską, kaip ir planavau. Taip yra todėl, kad kita kartą trasoje aš norėsiu būti pasitikintis savimi. Jausti, kad aš žinau ir galiu. Čia yra perspektyvos klausimas. Mes galime analizuoti viską, kas mums nepasisekė ir stengtis tai pakeisti arba mes galime analizuoti viską, kas mums sekėsi ir bandyti tai atkartoti. Jaučiate skirtumą? Noriu su Jumis pasidalinti ir keliomis gražiomis akimirkomis iš trasos. Vieta tai fizinės formos įrodymas. Du ilgi prabėgimai, kur buvo ar tiesiog reikėjo rinktis bėgimą keliu. Pirmame greičiausias laikas, o antra vieta visomis 25 sekundėmis lėčiau! 25 sekundėmis, čia jau kalba eina apie dominavimą bėgime keliu. Žemesniame prabėgime stipriausi varžovai arba darė klaidų arba pasirinko bėgti tiesiai. Jonas, trasos lyderis (mėlyna) bėgdamas tiesiai pralošė 40 sekundžių.

Dar keletą teisingai atliktų prabėgimų matote žemiau. Čia jau i detales nelysiu, bet mintis būtų vėl: mintyse nusikelti i tuos momentus ir pajausti tą kontrolės ir pasitikėjimo jausmą kai viskas sekasi būtent taip kaip Jūs norite.

Pabaigai pildau tokia kaip ir suvestinę, kur užsirašau penkis dalykus, kuriais esu patenkintas bei vieną dalyką kurį pakeisiu kai kita kartą vėl išbėgsiu į trasą. Mano naktinės trasos sąrašas atrodo taip:

  1. Startavau ramus ir susikaupęs.
  2. Greitas bėgant keliu.
  3. Visada turėjau planą.
  4. Pabaigoje nebijojau imtis iniciatyvos.
  5. Sugebėdavau sugrįžti į ritmą po klaidos.
  6. Plane naudosiu žodį kompasas.

Noriu padėkoti organizatoriams už puikias varžybas tokiais sunkiais laikais, kai šalia įprasto varžybų organizavimo dar tenka ir rūpintis visų dalyvių sveikatos saugumu. Jūs įdėjote tikrai laibai daug darbo, kad mes – dalyviai galėtume pasidžiaugti čempionatu. Ačiū Jums!

Projektas

Svajoti yra lengva. Mes visi kažko tikimės, norime ar laukiame savo gyvenime. Iš asmeninės patirties žinau, kad nuspręsti ko nors siekti yra ganėtinai paprasta. Tai taip pat yra viena iš savybių , kuri apibūdina mus kaip žmones. Orientavimosi sporte tai gali būti bet kas: nuo kaip kitais metais aplenkti tą ir tą, tapti geriausiu Lietuvoje, iki laimėti JWOC ar pan. Ir net jeigu nežinojimas yra dalis žavesio pačiame siekyje, dažniausiai net nesuvokiame, kiek daug darbo reikės įdėti mūsų tikslui pasiekti. Kaip ir rašiau „smėlio dėžės“ karaliuje moksleivių ar jaunimo grupėje su daug sėkmės yra įmanoma pasiekti užsibrėžtą tikslą ir be didesnių pastangų. Tačiau šitas laikas nepastebimai greitai prabėga ir anksčiau ar vėliau vien tik svajoti ir tikėtis, jog vėl pasiseks, nebeužtenka.

Šį kartą noriu pasidalinti su man asmeniškai neįprasta patirtimi – planavimu. Ne kiek ir kaip reikėtų planuoti treniruotes, ir sunkias ar lengvas savaites, bet mokėti susidėlioti svajonę, tikslą ir tam tikslui pasiekti pasiruošti projektą. Čia į pagalbą man atėjo Jan Berggren, turintis daugiametę darbo patirtį skirtingose vadybos grupėse ir užimantis vyrų komandos trenerio pareigas mano atstovaujamame švedų klube OK Denseln. Tik pranešus apie norą rimtai užsiimti orientavimosi sportu, gavau skambutį iš Jan ir iškarto sutarėme dėl susitikimo datos.

Pradėjome nuo dviejų paprasčiausių klausimų – kokia yra mano vizija ir koks yra mano tikslas. Pabandykite ir Jūs savo svajones užrašyti ant popieriaus – rekomenduoju. Tai atrodo taip paprastai, kad niekados apie tai net nesusimąstome. Tačiau aš likau nustebęs. Kas atrodė taip aišku mano galvoje, pasirodo yra nemenkas uždavinys suformuluoti raštu. Teko rimtai padiskutuoti, bet po kiek laiko pasiekėme neblogą rezultatą. VIZIJA: IŠTYRINĖTI SAVO GALIMYBIŲ RIBAS ORIENTAVIMOSI SPORTE IR TIKSLAS: LAIMĖTI MEDALĮ PASAULIO ČEMPIONATE 2023. Svarbu pastebėti, kad vizija yra grindžiama pasirodymo siekiu, o tikslas labiau rezultato. Didelis skirtumas tarp mąstymo jaunimo grupėje, kai visos mintys sukosi aplink rezultatą ir dabartinės idėjos, labiau fokusuotos ties pasirodymu. Mes tikimės, kad tai turėtų palengvinti psichologinę naštą neigiamo rezultato atveju… Kitaip tariant pasibaigus varžyboms bet man nepasiekus tikslo, aš vistiek žinosiu kad padariau viską ką galėjau kad pasiruoščiau startui. Tai nereiškia, kad aš netikiu savo tikslu, tai reiškia, kad aš suprantu situacijos sudėtingumą ir žinau, kad rezultatas galų gale priklauso ne tik nuo mano asmeninio pasirodymo, bet ir nuo mano varžovų – tai, kam aš negaliu daryti įtakos.

Po vizijos ir tikslo suformulavimo jaučiausi padaręs daugiau savo planavime negu bet kada anksčiau, o Jan tik apšilo! Gerai, ketverių metų tikslas yra. Kaip jį pasieksime? Reikia tikslų pakeliui!, sako jis. Žinant, kur esi šiuo metu ir kur nori būti už tam tikro laiko tarpo, nėra taip sudėtinga sugraduoti laiko intervalą tarp šių dviejų punktų ir sudėlioti tarpinius tikslus. Tai duoda mažiausiai du efektus. Pirma, sužinai ar tai išvis įmanoma žiūrint į turima laiko intervalą pasiruošimui. Antra, tai leidžia sutelkti dėmesį ir jėgas į dalykus, kuriuos reikia atlikti šiandien. Kitais žodžiais mes sudėliojome trumpo laikotarpio tarpinius tikslus didžiojo tikslo link. Per 2021 bėgti 10km iš 31:00 ir 3km iš 8:20 (fizinis tikslas), Pasaulio čempionate užimti TOP 20 vietą (rezultato tikslas) ir pasiekti 15 balų „Algirdo skalėje“ tam tikroms techninėms savybėms (orientavimosi technikos tikslas). Per 2022 bėgti 10km iš 30:00 ir 3km iš 8:10 (fizinis tikslas), Pasaulio čempionate užimti TOP 10 vietą (rezultato tikslas) ir pasiekti 18 balų „Algirdo skalėje“ tam tikroms techninėms savybėms (orientavimosi technikos tikslas). Šie atstumai pakankamai gerai atspindi orientavimosi sporte bėgamus atstumus, o paminėtus laikus demonstruoja dabartiniai Pasaulio čempionai. Žinoma tai yra labiau palyginimui skirta informacija ir reikalui esant tiek nuotoliai tiek ir laikai gali keistis.

Šiai dienai jau esame turėję 7 planavimo susitikimus, o mes vis dar randame ką patobulinti ar papildyti. Iš kitos pusės pažiūrėjus neabejoju, kad šio dokumento tikslinimas bei koregavimas ir yra jo esmė – augti kartu su mano tobulėjimu. Pasidalinčiau originaliu plano dokumentu, bet jis yra parašytas švedų kalba, tad manau kad Jums jis turės mažai naudos.

Be vizijos, ilgojo bei tarpinio laikotarpio tikslų, labai svarbu neužmiršti dar kelių dalykų. Pirma, identifikuoti veiksmus, kuriuos reikia padaryti, kad pasiekti kiekvieną suplanuotą tarpinio laikotarpio tikslą. Pavyzdžiui mano atveju įvykdyti Anders fizinių treniruočių planą arba daryti bent po dvi jėgos treniruotes per savaitę (fiziniam tikslui pasiekti). Išanalizuoti ateinančių čempionatų vietoves ir padaryti tam tikrą kiekį stovyklų panašiose vietovėse (rezultato tikslui pasiekti). Arba daryti po 4 orientavimosi treniruotes per savaitę (orientavimosi technikos tikslui pasiekti). Ir turiu galvoje ne tik paimti žemėlapį į rankas ir išbėgti į mišką, bet dirbti su specifiniais momentais. Keletas pavyzdžių galėtų būti: punkto paėmimas, krypties laikymas arba tiesiog treniruotės, kuo didesniu greičiu varžybų situacijoms simuliuoti.

Antra, labai gerai yra išanalizuoti galimas kliūtis ir galimus jų spendimo būdus. Pavyzdžiui finansinę situaciją – metines išlaidas stovykloms, varžyboms, treneriams, inventoriui ir panašiai. Kaip tai bus finansuojama, klubas, rėmėjai ar iš asmeninių santaupų? Kitas pavyzdys galėtų būti gyvenamoji vieta ir prieinamumas prie vietovių bei treniruočių centrų. Kaip toli yra iki miško ir žemėlapių? Kokio tipo vietovė vyrauja aplinkui? Kokiu transportu galima ten nusigauti ir panašiai? Svarbu nepamiršti ir pamąstyti apie tai, kas galėtų suteikti skubiąją pagalbą traumos atveju. Galbūt reikalingas draudimas. Juk būtų nesmagu likus keliems mėnesiams iki metų starto gauti traumą ir pradėti galvoti – kur čia dabar būtų geriausia kreiptis. Apsunkinančių aplinkybių gali būti tikrai daug, tad pagalvoti reikėtų iš tiesų nemažai. Skirti šiek tiek laiko ir pasukti galvą apie galimus scenarijus, gali leisti tiek išvengti galimų problemų, tiek padėti greičiau išspręsti joms iškilus.

Pabaigoje yra gerai išvardinti ir sėkmės faktorius. Tai, kas galbūt atroda kaip menkas dalykas atlikus jį vieną kartą, bet turintis didžiausią įtaką Jūsų užsibrėžtam tikslui pasiekti ilgame laikotarpyje. Pavyzdžiui mano sąraše yra atsistatymas, mityba, traumų bei ligų išvengimas, paprastas gyvenimo būdas bei geras komandos bendradarbiavimas. Jei identifikuosite savo sėkmės faktorius žengsite tikrai didelį žingsnį tikslo link. Toliau žinoma teks padaryti viską, kas Jūsų rankose, kad tai neliktu tik žodžiai ant popieriaus.

Taigi tikrai yra apie ką pamąstyti – svajonės/tikslo suformulavimas, tarpinių tikslų, ilgo bei trumpo laikotarpio veiksmų sąrašas, bei galimų kliūčių ir sėkmės faktorių identifikavimas. Tikiu kad tai duoda naudos, o viso to sudėtingumas bei rimtumas priklauso nuo kiekvieno iš Jūsų noro bei tikslo. Svarbiausia nebijoti ir išdrįsti pradėti. Niekada nesate kažko panašaus darę? Pradėkite paprastai, tiesiog užrašykite savo mintis ant popieriaus, o vėliau, viskas susidėlios į savo vietas ir laikui bėgant Jūsų tikslas įgaus formą ir taps tikru gyvenimo projektu.

Draugo rankose

Kartais mėgstu pamąstyti, kaip atsidūriau dabartinėje situacijoje. Kokie veiksniai lėmė, kad šiandien esu ten, kur esu. Galbūt viskas tik atsitiktinumas, o gal buvau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje? Manau, kad mano atveju tai –  buvimas tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir dar su tinkamu draugu. Yra posakis, kad vienas keliauji greičiausiai, bet grupėje nukeliauji toliausiai. Šį karta šiek tiek kitoks įrašas. Jis – apie mano gerą draugą – Vytautą Beliūną, jo svarbą mano karjeroje, mūsų nuotykių pilnas keliones ir vieną sunkesnių sprendimų mano gyvenime.

Vytautas yra Prienų Šilo klubo siela, stipriausias sportininkas ir vienas iš kelių narių, kurie atiduoda didelę dalį savęs, kad klubas gyvuotų ir visi jo nariai būtų laimingi. Skamba gražiai ir paprastai, bet galiu pasakyti, kad tai reikalauja didžiulio atsidavimo ir tik dėl tokių žmonių mūsų sportas gyvuoja pirmoje vietoje. Taip gavosi, kad man būnant maždaug 14 metų ir pradėjus dalyvauti vis daugiau ir daugiau tarptautinių varžybų, prireikė finansinės pagalbos. Tad po pokalbio su klubo vadovu ir tuo metiniu treneriu Audroniumi Deltuva nusprendėme, kad atėjo laikas prisijungti prie vieno stipriausių orientavimosi sporto klubų Lietuvoje – Prienų Šilo.

Netrukus atėjo ir laikas akis į akį susipažinti su Vytautu. Jis tuo metu dar atstovavo ir Hellas klubą Švedijoje reguliariai keliavo ten tiek treniruotis, tiek dalyvauti varžybose, kad įgautų tarptautinės patirties, tad tėvų paragintas paprašiau Vytauto ir man leisti prisijungti į vieną iš jo stovyklų. Jis žinoma sutiko ir nuo tada prasidėjo mūsų draugystė.

Kaip vakar prisimenu stovyklas Hellas klubo namelyje, kuris stovi Granby vos 30km nuo Stokholmo, prie nuostabiai gražaus spygliuočių miško su stačiais skardžiais, Puntuko dydžio akmenimis ir daugybę mažų pelkučių, o visur kur akys mato driekiasi mėlynių plotai. Tai yra nuostabi vieta ir viena iš orientavimosi atžvilgiu sudėtingiausių vietovių Švedijoje. Kas ten buvęs supras, kad pirmą kartą išėjus į mišką, nerasti kelių punktų nėra negarbė. Pirmam kartui aš buvau nusipiešęs kokius 8 kontrolinius punktus. Po geros valandos neradus 3-jų iš eilės nusprendžiau parbėgti namo…

Mes Granby praleisdavome po dvi savaites pavasarį, prieš didžiausias estafečių varžybas Švedijoje: 10-Mila, ir rudenį, prieš 25-Manna. Vytautas man tuo metu buvo kaip dievas. Tiesiog siurbiau informaciją, kopijavau jį ir stengiausi išmokti visko, ko tik buvo įmanoma. Kadangi gamindavom pigius Švediškus „delikatesus“: köttbullar (liet. mėsos kukuliai) ir pyttipanna (kažkoks tai smulkintų bulvių, mėsos ir svogūnų mišinys), kuris visai nieko su daug kečiupo, tai namo grįžau patapęs tikru kulinaru. Na gerai, gal ir ne kulinaru, bet tikrai drąsesniu virtuvėje.

Tokį patį požiūrį turėjau ir treniruotėse. Klausiausi, stebėjau na ir žinoma bandžiau aplenkti. Darydavom po dvi treniruotes ir likusį laiką ilsėdavomės. Buvo tikrai „eat-train-sleep-repeat“ (liet. valgyti-treniruotis-miegoti-pakartoti) režimas. Kadangi tiek Vytautas, tiek Giedrius (kitas orientacininkas, kuris vykdavo kartu į stovyklas), mėgsta žvejoti yra tekę ir ežere paplaukioti. Žinoma, kaip komandos jauniausiam nariui, man tekdavo irklininko pareigos 😊. Bent jau į priekį… Nes viskas baigėsi žolėse su sulūžusiu irklu ir ne vienu keiksmažodžiu.

Su Vytautu yra tekę patirti labai daug. Ne kartą atstovavome Igtisos komandą didžiausiose pasaulio estafečių varžybose Jukola, kur prie starto linijos stoja beveik 2 000 komandų. Jausmas nerealus. Vytautas dažniausiai bėgdavo pirmoje komandoje, o aš tą patį etapą antroje. Žinojau, kad kaip antros komandos atstovui man nederėtų trukdyti apšilinėti pirmai komandai, bet aš kaip visada su savo problemomis, o Vytautas, kaip visada, čia man padėti. Augant su juo, ne kartą teko ir kartu lipti ant prizininkų pakylos – Lietuvos estafečių čempionatuose, tačiau iki pirmojo aukso teko palaukti. Nepamirštama akimirka, po kurios sekė dar dvi ateinančiais metais. Nuostabus jausmas tai pasiekti kartu, o mums tai yra pavykę padaryti net tris kartus.

Tikriausiai svarbiausias momentas mano gyvenime, kai buvau Vytauto rankose, įvyko 2012 metų gegužės 5-ios vėlų vakarą. Tą vakarą Švedijoje buvo duotas startas vyrų 10-Milos pirmam etapui. Taip gavosi kad vienam Hellas komandos nariui susilaužius ranką buvau paklaustas, ar galiu bėgti pirmą etapą pirmoje komandoje. Vytautas tais metais atstovavo Rehns BK. Dar nesulaukęs 17-kos metų stovėjau prie starto linijos su 300 šimtais kitų orientacininkų ir tankui davus starto signalą vos nepridėjau į kelnes. Greitis buvo milžiniškas, o trasa ilga. Po gero pusvalandžio visų pozicijos tapo gana aiškios. Tada pirmą kartą pamačiau Vytautą. Jis net žagtelėjo matydamas mane pirmoje grupėje. Bet kuris kitas sportininkas tiesiog susikauptų ir toliau dirbtų savo darbą, bet ne jis. Vytautas staigiai pasidalino savo artimiausių punktų numeriais, nes estafetėse trasos būna šiek tiek skirtingos, tačiau pasirodo tą vakarą didžioji dalis mūsų trasos sutapo. Po to pasigirdo tik: „Davai laikykis ir tai buvo žodžiai, kurie mane vedė į priekį ir neleido atsilikti. Likus vos keliems kontroliniams punktams iki finišo, mūsų trasos išsiskyrė. Aš kažkokiu magišku būdu sugebėjau rasti savo punktą, išsilaikiau grupėje ir finišo liniją kirtau 24-tas atsilikdamas vos 40 sekundžių. Kiek vėliau atbėgo ir Vytautas. Niekas negalėjo patikėti mano pasirodymu, o aš pasirodo tiesiog prasekiau paskui… Tačiau tą vakarą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Po dviejų dienų grįžus namo, mano elektroninėje pašto dėžutėje jau laukė laiškas su kvietimu atstovauti OK Denseln – vieną stipriausių klubų Švedijoje. Tikriausiai nėra kitos tokios lemtingos akimirkos mano karjeroje ir už visa tai esu dėkingas Vytautui. Buvau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje su tinkamu draugu.

Visi norėtume turėti tiek pinigų, kad tai nedarytų įtakos mūsų sprendimams gyvenime. Tačiau taip nėra. Mano dabartiniam tikslui pasiekti (WOC23 medalis) reikia didelių finansų, kurių aš pats neturiu, todėl vasarą pradėjau ieškoti rėmėjų. Pirmiausia apie sumanymą papasakojau Lietuvos orientavimosi sporto federacijai ir džiaugiuosi, nes jie nedvejodami pasisiūlė man padėti. Šiuo metu jau pradėjome bendradarbiauti su Švedijos federacija ir ateityje planuojaju dalyvauti stovyklose su Švedijos nacionaline rinktine, kas leis man ne tik varžytis, bet ir mokytis iš geriausios orientavimosi sporto rinktinės pasaulyje. Kalbant apie inventorių, nežinau kaip Jūs, bet aš tikriausiai per visą gyvenimą savo orientavimosi sporto batus esu pirkęs iš vienos vietos – S-sportas. Nesu matęs kito sporto, kur prieš startą galėtum nusipirkti iš principo bet ką, kas yra tavo tašėje (net ir pačia ją 😊). Man tai sentimentalus dalykas, labai gera žinoti, kad jie irgi nori prisidėti prie mano siekio. Tai galite padaryti ir jūs. Visą informaciją rasite po skiltimi „Prisidėti galite čia“.

Pabaigai noriu pranešti naujieną. Nieko keista, kad gyvenime būna akimirkų, kai tenka priimti ir nemalonius sprendimus. Mano atveju – palikti draugą, kuris mane užaugino ir išmokė viską ką moka pats. Po diskusijų su Prienų Šilo klubu ir OK Takas, priėmiau sprendimą nuo 2021 metų, po labai ilgo laiko tarpo, sugrįžti atstovauti Tako klubą. Mano tikslui pasiekti tai labai geras startas, bet dar svarbiau kad tai puikus įrodymas Lietuvos orientavimosi sporto visuomenei. Įrodymas, kad žmonėms rūpi profesionalus sportas ir kad mes turime finansines galimybes Lietuvoje auginti ir padėti savo orientacininkams, kurie siekia aukščiausių tikslų. Ačiū jiems ir ačiū Prienų Šilui už visus šiuos metus, nuotykius ir neužmirštamus startus kartu. Į Šilą atėjau kaip mažas vaikas, o palieku kaip elitinis orientacininkas. Didžiausios sėkmės Jums, o man atėjo laikas versti nauja etapą ir galbūt pirmą kartą nusidažyti plaukus mėlynai!

A-komanda

Tas jausmas, kai laikrodis pradeda skaičiuoti paskutines sekundes iki starto ir pasigirsta garso signalas… Tas jaudulys, adrenalinas. Žinai, kad tuoj teks palikti komforto zoną ir mesti sau ne tik fizinį, bet ir protinį iššūkį, tam, kad įveiktum varžovus. Ir būtent tada, atrodo, taip aiškiai supranti, kad dabar viskas yra tik tavo rankose. Pa-sa-ka.

Matau daug žmonių, kurie mano, kad orientavimosi sportas yra individuali sporto šaka, juk trasą reikia įveikti pačiam, be kitų pagalbos. Tačiau dažniau nei norėčiau pastebiu, kaip žmonės pamiršta, kad varžybos yra tik galutinė stotelė, įdėto pasiruošimo rezultatas. Pasiruošimo, kuris trunka mėnesius ar net kelerius metus. Ir būtent tada, kitaip nei varžybų metu, neturi viskas būti tik tavo rankose. Mes turime galimybę prašyti kitų pagalbos. Todėl, vienas iš pirmų dalykų, suplanuotų po apsisprendimo ruoštis Pasaulio čempionatui (WOC 2023), buvo suburti komandą, kuri man padėtų tai padaryti. Šiandien papasakosiu apie svarbą ieškoti trūkstamos kompetencijos, kurią galime rasti kitų žmonių pagalba. Pristatysiu savo komandą ir trumpai paaiškinsiu, kuo kiekvienas narys yra svarbus. Taigi, A-komanda:

Pradėsiu nuo mano pirmos ir vienintelės trenerės, mano mamos – Aušros Bartkevičienės. Kad nekiltų jokių klausimų pasakysiu trumpai, tai yra svarbiausias komandos narys. Ji atsakinga už didžiąją dalį mano pasiekimų ir nors paskutiniu metu mes palaikome labiau šeimyninį kontaktą, dėl didelio atstumo, ji vis tiek toliau atlieka pagrindinio trenerio vaidmenį. Turėti trenerį „versus“ treniruotis pačiam yra labai įdomi tema, tikriausiai reikalaujanti atskiro posto. Pažįstu daug orientacininkų, kurie išvis neturi trenerio ar bent jau kažkuriuo karjeros metu yra treniravę save patys. Ir tai normalu. Jei viena iš priežasčių noras, kad visa atsakomybė būtų tavo rankose, tada – prašau. Bet išbandęs tai galiu pasakyti: man asmeniškai nepatiko. Viskas paprasta, kol viskas einasi gerai. Tikrasis išbandymas prasideda sunkiais periodais. Tais tamsiais lapkričio vakarais, kai lauke šalta ir lyja, o tau dar liko viena serija pagreitėjimų. Tada norisi žinoti, kad kažkas tiki šia treniruote ir laukia, kol tu įkelsi ją į Stravą ir bus galima pasikalbėti kaip šiandien sekėsi…

Antras labai svarbus komandos narys – Anders Kleist. Tai žmogus, kuris pasikvietė mane į OK Denseln ir vėliau padėjo man pasiruošti fiziškai Pasaulio jaunimo čempionatui (JWOC) bei paskutiniams metams jaunimo grupėje. Aš treniravausi daugiau nei bet kuris mano amžiaus švedas. Rinkau valandas, sukau ratus manieže, bėgau tempines miške bei dariau pagreitėjimus į kalną 7:00 ryte tamsiais žiemos mėnesiais spaudžiant šalčiui, kad 9:00 jau sėdėčiau paskaitose.  

Atėjus sezonui galėjau tiesiog pabėgti nuo varžovų. Ką ir pavyko įrodyti  Švedijos čempionate bendro starto labai ilgoje trasoje, kai po pusantros valandos bėgimo palikau grupę tiesiog bėgant lauku pro areną ir per likusias 15 minučių trasos susikūriau 2 minučių persvarą. Prestižiškiausiose Swedish league (liet. Švedijos lyga) varžybose finale išbėgau atsilikęs keletą minučių, bet sugebėjau pasivyti varžovus ir vėl palikti juos tiesiog bėgant keliu per parodomąjį prabėgimą. Šią kortą mečiau ir sprinto bei ilgos trasos čempionatuose, kur laimėjau dar du aukso medalius. Tuo metu net laikraščiai rašė, kad niekas nėra greitesnis negu aš. Žinoma, kalba ėjo apie jaunimo grupę.

Anders pats visada buvo labai talentingas bėgikas, tačiau tiesą sakant nekoks orientacininkas. Kadangi po JWOC aš buvau pasimetęs, o Anders sulaukė šeimos pagausėjimo bei pats norėjo siekti karjeros ilgų nuotolių distancijose, mes nusprendėme išsiskirti. Tačiau ryšių nenutraukėme. Vietoje trenerio jis tapo mano vadovu minėtoje šilumos siurblių ir sistemų įmonėje Nibe ir apie norą ruoštis WOC 2023 išgirdo vienas pirmųjų. Nuo tada jis yra tiek vadovas, tiek mano fizinio pasiruošimo treneris.

Dar pradėjau bendradarbiauti su Idrottslabbet Linköping ir jos vadovu Dan Davis. Žmogus užsiiminėjantis įvairiais sportiniais testais (VO2max, laktatas, bėgimo ekonomika ir pan.). Pasirodo jis dar ir veda PT (liet. asmeninio trenerio) kursus, tad turi nemažai patirties žmogaus anatomijoje – išmano raumenų grupes. Nuo 2020 jis man padeda su individualia bendrų jėgos pratimų programa, kad sustiprinčiau būtent tuos raumenis, kuriuos reikia treniruoti man asmeniškai ir pagerinčiau savo laikyseną. Tikėkimės to eigoje ir patį bėgimo efektyvumą. Kartu planuojame dirbti su fizinės formos testais bei kitais eksperimentais.

Kaip ir sakiau buvau velniškai greitas, tiesa sakant per greitas. Orientavimosi sporto paslaptis yra balanse tarp greičio ir orientavimosi technikos. Aš su Andersu sudėjau visus svorius ant bėgimo pusės ir svarstyklės išsibalansavo. Jeigu tikite, kad pasitreniravę ir bėgdami greičiau darysite mažiau klaidų, tai turiu jus nuvilti. Vienintelis dalykas, kurį darysite geriau tai nubėgsite ilgesnį atstumą klaidos metu. Tą patį atstumą po to reikės ir grįžti… Kadangi dabar mano vizija yra įveikti trasą kuo geriau, žinojau, kad vien schemoje pavaizduotos kairės šakos – atsakingos už fizinį pasiruošimą, nebeužteks. Susikūriau ir dešinę, kuri nuo dabar atsakinga už techninį pasiruošimą. Čia pirmas narys, OK Denseln klubo vyrų komandos treneris – Jan Berggren. Su juo turiu artimą ryšį nuo pirmų dienų Švedijoje ir kadangi jis turi mano amžiaus sūnų, mes esame praleidę daug laiko besitreniruodami kartu. Jan yra labai diplomatiškas ir turi didžiulį talentą įkalbėti žmones. Jis man kaip mentorius visais gyvenimo klausimais, o būtent šiame siekyje man padeda viską sustruktūruoti ir į visa tai žiūrėti kaip į projektą, kuris turi savo tikslą, biudžetą, iššūkius ir laiko limitą.

Jan taip pat padėjo surasti sporto psichologą. Turėjome idėją susikurti virtualų kambarį, psichologinę būseną, kurioje sudėčiau orientavimosi veiksmus trasoje ir vėliau galėčiau naudoti tai per varžybas, būsena kurią sportininkai dažnai apibūdina kaip „flow“. Turėjau labai įdomių diskusijų ciklą su Per Hagegård apie kurį parašysiu ateityje. Kiek žinau Lietuvoje tai nėra labai populiaru. Švedija yra viena iš pirmų valstybių į Olimpiadą pradėjusių kartu vežti ir sporto psichologą.

Nemažiau svarbus komandos narys – Erik Andersson, vienas techniškiausių orientacininkų klube, pats laimėjęs JWOC, padeda su orientavimosi technika. Mes kartu analizuojame kai kurias mano treniruotes ir varžybas, ieškome klaidų ir diskutuojame apie galimus sprendimo būdus bei kokias specifines treniruotes man reikėtų daryti, kad pakeisčiau vieną ar kitą elgseną miške. Ta tema susirašinėju ir su Thierry Gueorgiou, daugkartiniu Pasaulio čempionu. Įdomus faktas, Thierry laimėjo savo pirmąjį Pasaulio čempiono titulą Šveicarijoje, Trin regione. Būtent ten, tik kitoje kelio pusėje kur vyks WOC 2023. Galbūt jis taps kitu komandos nariu?..

Taip, tai tikrai nemenka komanda ir ji vis auga kartu su mano suvokimu, kad man trūksta vienokios ar kitokios kompetencijos. Visu tuo noriu pasakyti, kad nebijotume ieškoti žinių bendraudami. Nei vienas iš mūsų nežino visko, tačiau kiekvienas žino kažką. Dalinkitės idėjomis stovyklose, bendraukite su vyresniais žmonėmis, jie galbūt net yra buvę panašiose situacijose anksčiau. Suburkite komandą aplink save, kuri padėtų Jums tobulėti ir siekti Jūsų tikslų. Ne veltui Oscar Wilde yra pasakęs: kad geriausios mūsų idėjos ateina iš kitų. Tad tuo ir išmokime dalintis.

„Smėlio dėžės“ karalius

Sveiki! Atvykote į Algirdo Bartkevičiaus pirmąjį tinklaraščio įrašą. Tikiu, kad turite daug klausimų kas, kaip ir apie ką. Tad šiandien bus toks įžanginis variantas. Paaiškinsiu, kokiu tikslu pradėjau rašyti ir pasidalinsiu vienais svarbiausių momentų mano karjeroje. Stengsiuosi neišsiplėsti, tačiau papasakoti apie 10 metų laikotarpį trumpai nėra paprasta. Nusiteikite, kad teks skirti šiek tiek laiko, tačiau nusivylę tikrai neliksite!

Šiame tinklaraštyje dalinsiuosi savo kelione siekiant pasiruošti Pasaulio čempionatui 2023. Čia aš dėliosiu savo svajonę ir dalinsiuosi tuo, kas mano manymu galėtų duoti naudos jai pasiekti. Būsiu atviras ir atskleisiu paslaptis, kaip pasiruošti norimoms varžyboms, kaip laimėti Lietuvos čempionatą, ar tikslingai pasiruošti tarptautiniams startams. Aš savęs nelaikau orientavimosi sporto ekspertu, labiau žmogumi, kuris kartu su Jumis nebijo eksperimentuoti ir ieško naujų kelių į sėkmę. 

Ateinančiuose įrašuose aš dalinsiuosi „step-by-step“ (liet. žingsnis po žingsnio) planu, kaip tapti geresniu, ne tik orientavimosi sporte, bet iš principo bet kokioje kitoje gyvenimo veikloje. Toliau Jums teks patiems išbandyti ir nuspręsti, ar tai duoda naudos. Aš tik galiu užtikrinti, kad kiekvienas ras kažką vertingo jeigu tik norės, domėsis ir ieškos to! Tai, ką aš Jums siūlau, yra seniai sugalvota kitų, labai sumanių ir talentingų žmonių, geriausių idėjų mišinys. Už viską, ką čia rasite išmintingo, turėtumėte dėkoti tiems, kurie tai sugalvojo daug metų prieš mane. Už viską, ką čia rasite kvailą, manykite, kad tai mano kaltė.

Kodėl dabar? Nes jaučiu norą ir atsakomybę pasidalinti tuo, ką pats esu išbandęs ir patyręs orientavimosi sporte. Žinau, kad turiu neeilinę galimybę susipažinti su šio sporto kultūra iš arti: kalbu tiek apie Skandinaviją, kur šis sportas ir gimė, tiek apie pačią pasaulinę areną. Aš bendrauju su Pasaulio čempionais ir didžiuliu būriu profesionalių sportininkų. Mes diskutuojame apie skirtingus orientavimosi būdus ir dalinamės paslaptimis. Na gerai, aš daugiau užimu klausytojo poziciją… Geras draugas manęs yra paklausęs „kodėl kažkas norėtų su tavimi pasidalinti savo paslaptimis?“. Tikriausiai dėl tos pačios priežasties, kodėl dabar aš jomis noriu pasidalinti su jumis. Mes esame tokie, kokia yra mūsų aplinka ir tai yra dvipusis kelias. Tik kažką duodamas galiu tikėtis gauti pats. Tuo pačiu metu žodžiai vieni dar negarantuoja sėkmės. Pirma, reikia, kad siunčiama mintis būtų suformuluota kuo aiškiau. Antra, gavėjas turi ne tik išgirsti, bet ir suprasti, kas yra norima pasakyti. O galų gale dar reikia ir 10 000 valandų praktikos, kad tai įvaldyti ir tapti meistru.

Aš orientavimosi sportu užsiiminėju nuo mažų dienų. Abu mano tėvai yra atstovavę Lietuvos rinktinę ir dalyvavę nemažai čempionatų bei kitų tarptautinių varžybų. Mama dirba Kauno sporto mokyklos „Gaja” trenere, turi didžiulį būrį talentingų vaikų ir net 2018-aisiais yra tapusi metų trenere. Neslėpsiu, mano šeima gyvena orientavimosi sportu ir ta atmosfera tiesiog tvyro namuose. Dabar, jau po visko galiu ramiai konstatuoti, kad viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl taip gerai man pasisekė jauname amžiuje buvo būtent šeimos parama ir palaikymas. Dar kaip vakar prisimenu nesibaigiančius vakarus, kai po varžybų sėdėdavome ir analizuodavome jas su tėčiu. Galėdavome diskutuoti apie viską nuo klaidų iki varžovų ar vietovės, o kita ryta jau bėgdamas Petrašiūnų šile svajodavau apie pergalę ateinančiose varžybose.

Niekada nebijojau turėti didžiules svajones. Nuo noro laimėti Europos jaunių, jaunučių čempionatą iki aukso medalio Pasaulio jaunimo čempionate. Iš kur kildavo tie norai, negaliu atsakyti. Tėvai kaip ir niekada nestūmė pasirinkti tokio kelio, bet ta ugnis deganti manyje atrodė niekada neišseks. Ne kartą esu paklaustas „Ir kas iš to?. O aš, tiesiog, nežinodavau ką atsakyti, nes tiesa sakant net nesuprasdavau klausimo.

Laimėjus visas svarbiausias varžybas V12 amžiaus grupėje, dar būnant metais jaunesniu, pradėjau eiti savo keliu. Tėvų paskatintas kitais metai iškarto perėjau į V14 grupę. Žinojau, kad bus sunku, bet pralaimėti nebijojau. Tai mane tik dar labiau skatino tobulėti. Buvau vis labiau ir labiau motyvuotas būti geriausiu, aplenkti varžovus nepaisant amžiaus. Jau 14 metų gavau garbę atstovauti Lietuvos jaunių (V16) rinktinę Europos čempionate, o dar po metų atėjo ir pirmas podiumas. Per ateinančius metus turėjau garbės sudalyvauti net penkiuose Europos čempionatuose, septynis kartus lipti ant pakylos ir laimėti du sidabro bei vieną bronzos medalį.

Vėliau atėjo ir noras užkariauti Pasaulį. Tam pirmą kartą reikėjo aplenkti visus 18-mečius, kad gaučiau bent paskutinę vietą komandoje. Ir galiu pasakyti, kad tuometinė karta buvo tikrai talentinga. Bet mano tėvai tikėjo, kad su stulbinamu pasirodymu atrankinėse varžybose aš galbūt turėsiu šansą. Ir oi aš buvau nesustabdomas. Būdamas 16-kos pirmą kartą išvykau į Lenkiją atstovauti Lietuvą Pasaulio jaunimo čempionate V20 amžiaus grupėje. Šešiolikos!.. Ilgoje trasoje žinoma „miriau“, bet kartu supratau, kad aš namie.

Iki 2015 Norvegijoje iškovoto Pasaulio jaunimo čempionato bronzos medalio teko eiti ilgu ir nežinomu keliu. Daug kam nepatiko mano sprendimai. Kilo daug aistringų diskusijų, apie mano sprendimus ir pasirinkimą dalyvauti varžybose Švedijoje, vietoje atrankinių Lietuvoje, startus ne savo amžiaus grupėse ir dar daug kitų nestandartinių poelgių. O aš liejau prakaitą ir nuolatos spaudžiau save būti dar geresniu, bėgti dar greičiau, ilgiau, tiksliau. 2014-tais po gimnazijos nusprendžiau net padaryti metų pertrauką, kad pasiruoščiau paskutiniam sezonui V20 grupėje. Tuo metu kvėpavau orientavimosi sportu.

2015-ieji: paskutinieji metai jaunimo grupėje. Skamba paprastai, bet vaikui tai iki šiol ilgiausio gyvenimo etapo pabaiga. Kaip ir minėjau, net 7 kartus teko lipti ant podiumo EYOC ir 3 iš jų atsiimti medalių. O kur dar Pasaulio čempionato bronza… Ir prie visa to dar Švedijos lygos (bendros sumos) nugalėtojas, bei trijų Švedijos čempionatų aukso medalių laimėtojas – tais pačiais metais. Nepamirškime, kad tai pavyksta nedaugeliui švedų, o kalba eina apie vaikį iš Lietuvos. 2015-tais aš buvau „smėlio dėžės“ karalius.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Gyvenau vien tik rezultatu grįstomis svajonėmis, o kaip ir minėjau 2015-ieji, juk buvo paskutiniai jaunimo metai. O kas po to? Daugiau juk niekada negalėsiu dalyvauti JWOC… Suaugusiam tai skamba gan nerimtai, bet jauno žmogaus pasaulėžiūra yra kitokia. Ir sužinoti, kad daugiau niekada nebegalėsi kažko daryti yra rimtas psichologinis iššūkis, su kuriuo dažniausiai tenka nemenkai pakovoti. Atsivėrusi tuštuma tiesiog užvaldė mane. Nebežinojau, ko noriu gyvenime. Pamečiau kryptį. Tuo pačiu metu pradėjau vienas sunkiausių studijų Švedijoje – penkerių metų taikomosios fizikos ir elektronikos studijas Linköping universitete. Ir iki šiol gyvenęs orientavimosi sportu, nusprendžiau užsiiminėti kitomis veiklomis. Tapau Denseln klubo sekretoriumi, buvau atsakingas už treniruočių stovyklas mokinių ir jaunimo komitete, prisidėjau prie mokyklos Etiopijoje projekto su savo bėgimo klubu bei dirbau „part-time“ (liet. ne visą darbo dieną) su programine įranga šilumos siurblių ir sistemų įmonėje. Žinoma, to neįtardamas, bandžiau užpildyti atsiradusią tuštumą.

Pradėjau vis rečiau ir rečiau dalyvauti varžybose, o ten kur dalyvaudavau, pasirodydavau klaikiai… Važiuodavau į Pasaulio čempionatus nei karto nesudalyvavęs atrankinėse varžybose ir ten žinoma neatsirinkdavau į finalus. Draugai tiek klube, tiek ir rinktinėje pasitikėdavo manimi, o aš po eilinės 5-10 minučių klaidos palaidodavau visas komandos viltis bet kokiam rezultatui. Tas bejėgiškumo jausmas miške, kai supranti, kad tavo veiksmai palies ir kitus žmones švelniai tariant yra žiaurus. Nelinkiu niekam patirti, bet kas žino, tai supranta, ką reiškia, kai atrodo nebegali net ir oro įkvėpti. Viena didžiausių nesėkmių, kuri lydės mane likusi gyvenimą yra Pasaulio čempionato estafetės Estijoje 2017-taisiais. Mano komandos draugai pasirodė herojiškai ir mane į paskutinį etapą išsiuntė trečioje vietoje. Žinoma medaliu niekada nekvepėjo, bet būti tarp šešių stipriausių komandų ir užlipti ant pakylos buvo tikrai įmanoma, kas Lietuvos komandai labai retai pavyksta. Aš negrįžau nei šeštas, nei dešimtas. Prisiimti atsakomybės nebijau ir vėl gavus galimybę tikrai neatsisakyčiau. Tačiau bijau, kad galbūt man niekada nebepavyks gražinti šios skolos komandos draugams…

Po kiekvienų tarptautinių varžybų galvodavau, ar čia jau paskutinis kartas, kai treneriai man suteikia galimybę, kurios aš net nesu vertas. Juk nieko keisto kai prioritetai visai ne sporte. Dabar po visko, galiu tik padėkoti jiems, kad nepaleido manęs ir tikėjo, kai aš pats buvau pasiklydęs gyvenime… Žinoma viskas vien prastais rezultatais varžybose nesibaigė. Žinia apie reikalingą pėdos operaciją ir 8 mėnesių reabilitacijos laikotarpį 2018-tų vasarą buvo kaip vyšnia ant torto. Jei dugnas nebuvo pasiektas, tai bent žinau, kad duobė tikrai gili. O rimtai kalbant, tai niekam to patirti, nuoširdžiai – nelinkėčiau.

Šviesą tunelio gale pradėjau matyti 2019-tų rudenį ir galėjau konstatuoti faktą, kad po ketverių metų ieškojimų, klaidų ir išmoktų pamokų supratau, ko noriu gyvenime! Rezultatas? Vizija ištyrinėti savo galimybių ribas orientavimosi sporte. Skamba gal ir paprastai, bet aš užtrukau ketverius metus, kad suprasčiau ir pakeisčiau savo požiūrį. Kad kadaise rezultatais ir medaliais degusi ugnis vėl įsižiebtų, bet šį kartą noru pademonstruoti geriausią orientavimosi pasirodymą, kokį aš tik galiu pasiekti. Viena labai svarbi šio tikslo dalis yra parama (apie tai plačiau ateityje) ir jau teko sulaukti pastebėjimų, kad tokia vizija jokiam rėmėjui nėra įdomi. Na, galiu pasakyti, kad ji ir neturi būti įdomi, nes tai mano asmeninis motyvacijos šaltinis. Tai – dėl ko aš kiekvieną rytą keliuosi. Tai – dėl ko klausimas ar šiandien daryti treniruotę, ar ne, tiesiog nekyla. O kad viskas neliktų tik ore ištarti žodžiai, išsikėliau ir tikslą – laimėti Pasaulio čempionato medalį 2023. Skamba kvailai? Naiviai? Galbūt. Kiek žinau nei vienas lietuvis nėra to padaręs. Tačiau neįtikėtinai atrodė ir svajonė laimėti EYOC, ar JWOC medalį. Ar pas skandinavus namuose laimėti jų didžiausią jaunimo lygą ar jų čempionatus. Suprantu, kad suaugusiųjų sportas yra visai kitame lygyje, bet tai mane tik dar labiau skatina padaryti viską, kas yra mano rankose, kad 2023-čiais prie starto linijos stovėčiau pasiruošęs.