Draugo rankose

Kartais mėgstu pamąstyti, kaip atsidūriau dabartinėje situacijoje. Kokie veiksniai lėmė, kad šiandien esu ten, kur esu. Galbūt viskas tik atsitiktinumas, o gal buvau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje? Manau, kad mano atveju tai –  buvimas tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir dar su tinkamu draugu. Yra posakis, kad vienas keliauji greičiausiai, bet grupėje nukeliauji toliausiai. Šį karta šiek tiek kitoks įrašas. Jis – apie mano gerą draugą – Vytautą Beliūną, jo svarbą mano karjeroje, mūsų nuotykių pilnas keliones ir vieną sunkesnių sprendimų mano gyvenime.

Vytautas yra Prienų Šilo klubo siela, stipriausias sportininkas ir vienas iš kelių narių, kurie atiduoda didelę dalį savęs, kad klubas gyvuotų ir visi jo nariai būtų laimingi. Skamba gražiai ir paprastai, bet galiu pasakyti, kad tai reikalauja didžiulio atsidavimo ir tik dėl tokių žmonių mūsų sportas gyvuoja pirmoje vietoje. Taip gavosi, kad man būnant maždaug 14 metų ir pradėjus dalyvauti vis daugiau ir daugiau tarptautinių varžybų, prireikė finansinės pagalbos. Tad po pokalbio su klubo vadovu ir tuo metiniu treneriu Audroniumi Deltuva nusprendėme, kad atėjo laikas prisijungti prie vieno stipriausių orientavimosi sporto klubų Lietuvoje – Prienų Šilo.

Netrukus atėjo ir laikas akis į akį susipažinti su Vytautu. Jis tuo metu dar atstovavo ir Hellas klubą Švedijoje reguliariai keliavo ten tiek treniruotis, tiek dalyvauti varžybose, kad įgautų tarptautinės patirties, tad tėvų paragintas paprašiau Vytauto ir man leisti prisijungti į vieną iš jo stovyklų. Jis žinoma sutiko ir nuo tada prasidėjo mūsų draugystė.

Kaip vakar prisimenu stovyklas Hellas klubo namelyje, kuris stovi Granby vos 30km nuo Stokholmo, prie nuostabiai gražaus spygliuočių miško su stačiais skardžiais, Puntuko dydžio akmenimis ir daugybę mažų pelkučių, o visur kur akys mato driekiasi mėlynių plotai. Tai yra nuostabi vieta ir viena iš orientavimosi atžvilgiu sudėtingiausių vietovių Švedijoje. Kas ten buvęs supras, kad pirmą kartą išėjus į mišką, nerasti kelių punktų nėra negarbė. Pirmam kartui aš buvau nusipiešęs kokius 8 kontrolinius punktus. Po geros valandos neradus 3-jų iš eilės nusprendžiau parbėgti namo…

Mes Granby praleisdavome po dvi savaites pavasarį, prieš didžiausias estafečių varžybas Švedijoje: 10-Mila, ir rudenį, prieš 25-Manna. Vytautas man tuo metu buvo kaip dievas. Tiesiog siurbiau informaciją, kopijavau jį ir stengiausi išmokti visko, ko tik buvo įmanoma. Kadangi gamindavom pigius Švediškus „delikatesus“: köttbullar (liet. mėsos kukuliai) ir pyttipanna (kažkoks tai smulkintų bulvių, mėsos ir svogūnų mišinys), kuris visai nieko su daug kečiupo, tai namo grįžau patapęs tikru kulinaru. Na gerai, gal ir ne kulinaru, bet tikrai drąsesniu virtuvėje.

Tokį patį požiūrį turėjau ir treniruotėse. Klausiausi, stebėjau na ir žinoma bandžiau aplenkti. Darydavom po dvi treniruotes ir likusį laiką ilsėdavomės. Buvo tikrai „eat-train-sleep-repeat“ (liet. valgyti-treniruotis-miegoti-pakartoti) režimas. Kadangi tiek Vytautas, tiek Giedrius (kitas orientacininkas, kuris vykdavo kartu į stovyklas), mėgsta žvejoti yra tekę ir ežere paplaukioti. Žinoma, kaip komandos jauniausiam nariui, man tekdavo irklininko pareigos 😊. Bent jau į priekį… Nes viskas baigėsi žolėse su sulūžusiu irklu ir ne vienu keiksmažodžiu.

Su Vytautu yra tekę patirti labai daug. Ne kartą atstovavome Igtisos komandą didžiausiose pasaulio estafečių varžybose Jukola, kur prie starto linijos stoja beveik 2 000 komandų. Jausmas nerealus. Vytautas dažniausiai bėgdavo pirmoje komandoje, o aš tą patį etapą antroje. Žinojau, kad kaip antros komandos atstovui man nederėtų trukdyti apšilinėti pirmai komandai, bet aš kaip visada su savo problemomis, o Vytautas, kaip visada, čia man padėti. Augant su juo, ne kartą teko ir kartu lipti ant prizininkų pakylos – Lietuvos estafečių čempionatuose, tačiau iki pirmojo aukso teko palaukti. Nepamirštama akimirka, po kurios sekė dar dvi ateinančiais metais. Nuostabus jausmas tai pasiekti kartu, o mums tai yra pavykę padaryti net tris kartus.

Tikriausiai svarbiausias momentas mano gyvenime, kai buvau Vytauto rankose, įvyko 2012 metų gegužės 5-ios vėlų vakarą. Tą vakarą Švedijoje buvo duotas startas vyrų 10-Milos pirmam etapui. Taip gavosi kad vienam Hellas komandos nariui susilaužius ranką buvau paklaustas, ar galiu bėgti pirmą etapą pirmoje komandoje. Vytautas tais metais atstovavo Rehns BK. Dar nesulaukęs 17-kos metų stovėjau prie starto linijos su 300 šimtais kitų orientacininkų ir tankui davus starto signalą vos nepridėjau į kelnes. Greitis buvo milžiniškas, o trasa ilga. Po gero pusvalandžio visų pozicijos tapo gana aiškios. Tada pirmą kartą pamačiau Vytautą. Jis net žagtelėjo matydamas mane pirmoje grupėje. Bet kuris kitas sportininkas tiesiog susikauptų ir toliau dirbtų savo darbą, bet ne jis. Vytautas staigiai pasidalino savo artimiausių punktų numeriais, nes estafetėse trasos būna šiek tiek skirtingos, tačiau pasirodo tą vakarą didžioji dalis mūsų trasos sutapo. Po to pasigirdo tik: „Davai laikykis ir tai buvo žodžiai, kurie mane vedė į priekį ir neleido atsilikti. Likus vos keliems kontroliniams punktams iki finišo, mūsų trasos išsiskyrė. Aš kažkokiu magišku būdu sugebėjau rasti savo punktą, išsilaikiau grupėje ir finišo liniją kirtau 24-tas atsilikdamas vos 40 sekundžių. Kiek vėliau atbėgo ir Vytautas. Niekas negalėjo patikėti mano pasirodymu, o aš pasirodo tiesiog prasekiau paskui… Tačiau tą vakarą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Po dviejų dienų grįžus namo, mano elektroninėje pašto dėžutėje jau laukė laiškas su kvietimu atstovauti OK Denseln – vieną stipriausių klubų Švedijoje. Tikriausiai nėra kitos tokios lemtingos akimirkos mano karjeroje ir už visa tai esu dėkingas Vytautui. Buvau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje su tinkamu draugu.

Visi norėtume turėti tiek pinigų, kad tai nedarytų įtakos mūsų sprendimams gyvenime. Tačiau taip nėra. Mano dabartiniam tikslui pasiekti (WOC23 medalis) reikia didelių finansų, kurių aš pats neturiu, todėl vasarą pradėjau ieškoti rėmėjų. Pirmiausia apie sumanymą papasakojau Lietuvos orientavimosi sporto federacijai ir džiaugiuosi, nes jie nedvejodami pasisiūlė man padėti. Šiuo metu jau pradėjome bendradarbiauti su Švedijos federacija ir ateityje planuojaju dalyvauti stovyklose su Švedijos nacionaline rinktine, kas leis man ne tik varžytis, bet ir mokytis iš geriausios orientavimosi sporto rinktinės pasaulyje. Kalbant apie inventorių, nežinau kaip Jūs, bet aš tikriausiai per visą gyvenimą savo orientavimosi sporto batus esu pirkęs iš vienos vietos – S-sportas. Nesu matęs kito sporto, kur prieš startą galėtum nusipirkti iš principo bet ką, kas yra tavo tašėje (net ir pačia ją 😊). Man tai sentimentalus dalykas, labai gera žinoti, kad jie irgi nori prisidėti prie mano siekio. Tai galite padaryti ir jūs. Visą informaciją rasite po skiltimi „Prisidėti galite čia“.

Pabaigai noriu pranešti naujieną. Nieko keista, kad gyvenime būna akimirkų, kai tenka priimti ir nemalonius sprendimus. Mano atveju – palikti draugą, kuris mane užaugino ir išmokė viską ką moka pats. Po diskusijų su Prienų Šilo klubu ir OK Takas, priėmiau sprendimą nuo 2021 metų, po labai ilgo laiko tarpo, sugrįžti atstovauti Tako klubą. Mano tikslui pasiekti tai labai geras startas, bet dar svarbiau kad tai puikus įrodymas Lietuvos orientavimosi sporto visuomenei. Įrodymas, kad žmonėms rūpi profesionalus sportas ir kad mes turime finansines galimybes Lietuvoje auginti ir padėti savo orientacininkams, kurie siekia aukščiausių tikslų. Ačiū jiems ir ačiū Prienų Šilui už visus šiuos metus, nuotykius ir neužmirštamus startus kartu. Į Šilą atėjau kaip mažas vaikas, o palieku kaip elitinis orientacininkas. Didžiausios sėkmės Jums, o man atėjo laikas versti nauja etapą ir galbūt pirmą kartą nusidažyti plaukus mėlynai!

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *