#5 interviu su EYOC dalyviu Tadu Dementavičiumi

Pristatome interviu su „Bartkevičiukai“ komandos nariu Tadu Dementavičiumi, kuris Europos jaunučių jaunių čempionate startuos M18 grupėje. Tadas atstovauja Kauno sporto mokyklai „Gaja“ bei orientavimosi sporto klubui „Takas“.  Tadas mokosi ir gyvena Kaune, Palemone.

– Nuo kada sportuoji orientavimosi sportą ir kas paskatino juo užsiimti?

– Orientavimosi sportą jau sportuoju 9 metus. Viskas prasidėjo, kai į klasės kabinetą atėjo dabartinė mano trenerė – Aušra Bartkevičienė. Iš pradžių šiuo sportu labai nesusidomėjau. Kam būtų smagu pasiklysti miške? Vaikščioti po pelkes? Tačiau, po kurio laiko, šį sportą pradėjo lankyti mano klasiokai, dėl to prie jų prisijungiau ir aš.

– Įsimintiniausias įvykis OS sporte?

– Įsimintiniausios akimirkos, turbūt, būtų Europos jaunučių jaunių čempionatas Baltarusijoje arba didžiausios orientavimosi sporto varžybos „Oringen“. Abejose varžybose teko susigrumti su stipriausiais varžovais, būtent jie man padaro šį sportą įdomesnį. Varžovai sudaro tam tikrą atmosferą, kurios žodžiais negalėčiau apibūdinti, tik žinau, kad nuo jos kyla šiurpuliukai.

– Kelintą kartą startuosi Europos jaunučių jaunių čempionato (EYOC) varžybose?

– Europos jaunučių jaunių čempionate dalyvausiu jau trečią kartą, tad karantinai ir keliama įtampa man nesvetimi.

–  Koks ir kur buvo geriausias tavo pasiekimas EYOC varžybose?

– Geriausiai sekėsi Baltarusijoje, prieš dvejus metus. Ilgoje trasoje užėmiau 10 vietą, estafetėse – 3 vietą, sprinte – 4 vietą.

–  Kokias naudingas pamokas išmokai dalyvaudamas EYOC?

– Svarbiausia reikia nepervertinti savo galimybių ribų ir tuo pačiu neužmigti ant laurų. Žinoti ką tu sugebi ir tiesiog „DO YOUR JOB“. Mano manymu, tai yra pagrindinės pamokos.

–  Šiais metais pirmą kartą EYOC vyks Lietuvoje. Ar jauti papildomą spaudimą šiame čempionate pasirodyti geriau?

– Tikiuosi, kad šiais metais irgi sukris kortos ir mano trasos įveikimas bus konkurencingas kitiems varžovams. Šiais metais pasisekė ir šis čempionatas vyks Lietuvoje. Jaudulys yra, bet noras ir trasos laukimas yra didesnis, aišku yra ir didelė atsakomybė, kurią sukelia namų sienos. 

–  Kaip vertini savo pasirengimą svarbiausiam šio sezono startui?

– Pamokos yra išmoktos, namų darbai atlikti, o dabar svarbiausia jų nepamiršti. Dėl įvairių traumų pasiruošimas nebuvo sklandus, protarpiais reikdavo kovoti su vėl naujai atsiradusiomis traumomis. Tai krūvis vis kisdavo, o tai privesdavo prie naujų problemų. Bet likus dviem mėnesiam iki čempionato pavyko rimčiau atsižvelgti į treniravimąsi ir dabar esu pasiruošęs priimti iššūkius iš Šilėnų miško bei Vilniaus senamiesčio.

– Kokius pagrindinius tikslus esi išsikėlęs įgyvendinti šiame čempionate?

– Pagrindinis tikslas yra įveikti trasą taip, kad po jos galėčiau tvirtai teigti, kad geriau prabėgti negalėjau. Todėl trasoje privalau užtikrintai rinktis praėjimus ir visą laiką kontroliuoti situaciją.

–  Varžybos čempionato vietovėse (Vilniaus senamiestyje ir Šilėnų miške) yra vykusios ir ankščiau. Ar esi dalyvavęs jose ir susipažinęs su vietovėmis?

– Šios vietovės nėra man labai žinomos. Esu bėgęs keletą kartų jose, tad nesakyčiau, kad turėsiu daugiau pranašumo.

–  Kurioje individualioje rungtyje jautiesi stipriausias?

– Iš trijų rungčių labiausiai laukiu ilgos miško trasos, nes man orientuotis miške labiau patinka, bet, manyčiau, kad sprintas yra mano stiprioji pusė.

–  Ruošdamasis čempionatui nemažai laiko praleidai Vilniuje, dalyvavai treniruočių stovyklose, varžybose. Kokius pagrindinius dalykus per tą laiką tobulinai?

– Stovyklose tobulinome įgūdžius su kompasu, ypač tose vietose, kur reikia ilgą laiką išlaikyti kryptį bėgant pro žalią, privirtusį mišką.

–  Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Ką iš tos veiklos galėtum rekomenduoti?

– Savo laisvalaikį sieju su sportu, tai, jeigu nesu treniruotėje, esu prisėdęs prie kompiuterio ar senų žemėlapių ir analizuoju artėjančių čempionatų vietoves. Taip pat, domiuosi šio žavaus sporto aktualijomis.

–  Mėgstamiausias orientacininkas (-ė)?

Algirdas Bartkevičius yra mano mėgstamiausias sportininkas, nuo tada, kai žinojau tik kelis už elitą bėgančius lietuvius ir iki dabar, kai žinau kas antrą rimtesni skandinavą. Kol kas Algirdas nėra labai aukštame pasauliniame lygyje, tačiau, esu jam labai dėkingas, kad manimi rūpinasi ir gera žinoti, kad bet kada galiu iš jo sulaukti pagalbos ar patarimų.

#4 interviu su EYOC dalyviu Kasparu Murėnu

Pristatome interviu su „Bartkevičiukai“ komandos nariu Kasparu Murėnu, kuris Europos jaunučių jaunių čempionate startuos M16 grupėje. Kasparas atstovauja Kauno sporto mokyklai „Gaja“ bei orientavimosi sporto klubui „Medeina“. Kasparas save apibūdina kaip kompetentingą, nemėgstantį pralaimėti žmogų. Patinka saldumynai ir komandiniai žaidimai.

– Nuo kada sportuoji orientavimosi sportą ir kas paskatino juo užsiimti?

Orientavimosi sportu pradėjau užsiiminėti 2017 metais, gegužę, kai išbandyti pasiūlė tėtis ir kartu nuvykome į pirmas masines varžybas.

– Įsimintiniausias įvykis OS sporte?

– Viena iš įsimintiniausių akimirkų, kai per pirmas daugiadienes persekiojimo rungtyje ne tik 8 minutėmis pasivijau lyderius, bet ir aplenkiau juos dar keturiomis minutėmis. Iki šiol nesuprantu kaip man taip pavyko, nes žemėlapyje tada dar nieko nesupratau.

– Kelintą kartą startuosi Europos jaunučių jaunių čempionato (EYOC) varžybose?

– Pirmą kartą.

–  Šiais metais pirmą kartą EYOC vyks Lietuvoje. Ar jauti papildomą spaudimą šiame čempionate pasirodyti geriau?

– Šioks toks spaudimas yra, tačiau stengiuosi kuo mažiau apie tai galvoti, nes tada nebeatrodo, kad jis trukdo.

–  Kaip vertini savo pasirengimą svarbiausiam šio sezono startui?

– Savo pasirengimą teko pasitikrinti kelis kartus, bet rezultatai abiem atvejais buvo skirtingi. Bet, manau, dar papildomai padirbėjus ties keliais aspektais, tikrai būsiu neblogai pasiruošęs.

– Kokius pagrindinius tikslus esi išsikėlęs įgyvendinti šiame čempionate?

Manau, norėtųsi bent TOP 10 miško trasose.

–  Varžybos čempionato vietovėse (Vilniaus senamiestyje ir Šilėnų miške) yra vykusios ir ankščiau. Ar esi dalyvavęs jose ir susipažinęs su vietovėmis?

–  Šilėnuose neteko dalyvauti, o Senamiestis, manau, bus padarytas taip, kad net ir viską žinančiam bus neaišku.

–  Kurioje individualioje rungtyje jautiesi stipriausias?

–  Geriausiai turėčiau pasirodyti ilgoje bei estafetėse.

–  Ruošdamasis čempionatui nemažai laiko praleidai Vilniuje, dalyvavai treniruočių stovyklose, varžybose. Kokius pagrindinius dalykus per tą laiką tobulinai?

– Tobulinau viską, kas buvo įmanoma. Daugiausiai dirbau su kryptimi, greičio didinimu trasoje.

–  Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Ką iš tos veiklos galėtum rekomenduoti?

–  Mėgstu viską veiktiJ.

–  Mėgstamiausias orientacininkas (-ė)?

–  Neturiu suradęs sportininko, kuris būtų mėgstamiausias.

#3 interviu su EYOC dalyve Aiste Dementavičiūte

Pristatome interviu su „Bartkevičiukai“ komandos nare Aiste Dementavičiūte, kuri Europos jaunučių jaunių čempionate startuos W18 grupėje. Aistė atstovauja Kauno sporto mokyklai „Gaja“ bei orientavimosi sporto klubui „Takas“.

– Nuo kada sportuoji orientavimosi sportą ir kas paskatino juo užsiimti?

– Visa orientavimosi kelionė prasidėjo 2013 metais, kai mano dvynys brolis, Tadas Dementavičius,  pradėjo lankyti orientavimosi sporto būrelį mokykloje, buvo labai įdomu klausyti ką jis veikia treniruotėse, kaip bėgioja ir kažko ieško pagal žemėlapį. Tada aš nusprendžiau, kad ir aš noriu išmokti orientuotis ir suprasti ko jis ieško pagal žemėlapį. Dabar tai bandau padaryti jau 8 metus.

– Įsimintiniausias įvykis OS sporte?

– Įsimintinų akimirkų OS tikrai yra labai daug – laimėjimai, varžybos, stovyklos, kelionės ir, be abejo, „SM Gaja“ vasaros stovyklos krikštynos. Taip pat didelį įspūdį paliko varžybos „Oringen“ ir Europos jaunučių jaunių čempionatas vykęs Baltarusijoje 2019 metais. Tai buvo mano pirmosios tokio tipo varžybos.

– Kelintą kartą startuosi Europos jaunučių jaunių čempionato (EYOC) varžybose?

– EYOC varžybose startuosiu antrą kartą.

–  Koks ir kur buvo geriausias tavo pasiekimas EYOC varžybose?

–  Labai aukšto rezultato pasiekti nepavyko, Baltarusijoje 2019 metais ilgoje trasoje užėmiau 58 vietą.

–  Kokias naudingas pamokas išmokai dalyvaudama EYOC?

– Dalyvaudama EYOC supratau, kad kiekvienas varžovas prie starto linijos yra lygus.

–  Šiais metais pirmą kartą EYOC vyks Lietuvoje. Ar jauti papildomą spaudimą šiame čempionate pasirodyti geriau?

–  Bėgsiu tarp savo namų sienų, susirinks daug žmonių palaikyti, tad tikrai jaučiu didesnį spaudimą pasirodyti kuo geriau, bet bėgdama savo šalyje taip pat jaučiuosi saugesnė ir ramesnė.

–  Kaip vertini savo pasirengimą svarbiausiam šio sezono startui?

–  Pasirengimas EYOC buvo gana komplikuotas, nes prieš 4 mėnesius patyriau traumą ir iki šiol ją gydausi. Tad šiais metais jau nesitikėjau stoti prie starto linijos ir pasitikrinti savo jėgas tarp stipriausių sportininkų. Bet sveikatai pagerėjus liepos mėnesį vėl pradėjau rimčiau treniruotis ir ruoštis svarbiausiam šių metų startui. Dalyvavau 3-ose EYOC pasiruošimo stovyklose Vilniuje ir Telšiuose, kurios ypač padėjo pasiruošti varžyboms.

–  Kokius pagrindinius tikslus esi išsikėlusi įgyvendinti šiame čempionate?

– Nesvarbu ar atstovauju „SM Gają“ ar Lietuvą, visada noriu pasirodyti kuo geriau, tad EYOC’e noriu taip ir padaryti. Tikslas yra trasą įveikti su kuo mažiau klaidų, žiūrėti į kompasą ir išlikti susikaupus iki pat finišo.

–  Varžybos čempionato vietovėse (Vilniaus senamiestyje ir Šilėnų miške) yra vykusios ir ankščiau. Ar esi dalyvavusi jose ir susipažinusi su vietovėmis?

– Šiose vietovėse teko bėgti prieš maždaug 4 metus, tad pačių vietovių nelabai ir prisimenu, bet šiuo metu naudojosi tomis trasomis analizuojant žemėlapį.

–  Kurioje individualioje rungtyje jautiesi stipriausia?

– Visada geriau jaučiuosi bėgdama mišku ir tokiose trasose, kuriose reikia ne tik bėgti, bet ir orientuotis, tam man labiausiai patinka vidutinė trasa. O būtent EYOC varžybose geriausio rezultato tikiuosi ilgoje trasoje.

– Ruošdamasi čempionatui nemažai laiko praleidai Vilniuje, dalyvavai treniruočių stovyklose, varžybose. Kokius pagrindinius dalykus per tą laiką tobulinai?

– Tobulinau bėgimą kryptimi, bėgimą ir orientavimąsi žaliu mišku bei šlaitu, taip pat tobulinau kuo greičiau pasirinkti greičiausią kelio pasirinkimą į punktą.

–  Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? Ką iš tos veiklos galėtum rekomenduoti?

– Didžiąją laisvalaikio dalį aš ir praleidžiu sportuodama orientavimosi sportą, bet man taip pat labai patinka žygiai su draugais, stovyklavimas ar įvairiausi žaidimai.

– Mėgstamiausias orientacininkas (-ė)?

– Judith Wyder, nors ši sportininkė jau profesionaliai nebesportuoja orientavimosi sporto, man ji vis dar yra šio sporto pavyzdys.

Du Europos čempionatai per dvylika dienų

Ne per seniausiai gavau klausimą – kaip ruošiuosi svarbioms varžyboms, tad pamaniau kad artėjant sezonui būtų įdomu ir naudinga tuo pasidalinti ir su Jumis. Kaip pasiekti formą? Ką daryti, kad išpildyčiau savo pilną potencialą? Kas suteiktų tą paskutinį pasistiebimą būtent varžybų dieną? Tiek profesionalai, tiek ir mėgėjai retai apie tai kalba. Iš dalies tai yra labai sudėtingi ir individualūs procesai. Iš dalies tai, kaip ir kiekvieno asmeninė korta, kuria nei vienas nenorime dalintis, nes kaip gi: kiti sužinos ką aš darau ir mano pranašumo nebeliks… Aš nesu profesionalus sportininkas ir mano pasiekti rezultatai ribojasi vaikų amžiaus grupėmis ar geriausiu atveju nacionalinio lygio varžybomis. Taip pat kaip ir sakiau, viskas yra labai individualu, tad pažiūrėkite į mano nuomonę kaip į vieną galimą variantą.

Kad nesu profesionalas man netrukdo į mano veiklą žiūrėti rimtai, taigi 2019 metų rutenį pradėjus ruoštis Pasaulio čempionatui 2023 detalėms skiriu labai daug dėmesio. Taip jau atsitiko, kad po pusmečio užklupo korona virusas ir nuo to laiko neįvyko nei vienos orientavimosi sporto tarptautinės varžybos. Kartu su jomis išnyko ir galimybės treniruoti paskutinius pasiruošimus bei rutinas aplink svarbius startus. Šiandien jau matau šviesą tunelio gale – Europos sprinto orientavimosi sporto čempionatą (EOC) Šveicarijoje gegužės viduryje. Tai bus pirmoji galimybė vėl išgyventi tarptautinių varžybų džiaugsmą ir jaudulį, ir patreniruoti mano varžybų rutinas. Tikslas yra per ateinančius metus rasti tą pasiruošimo planą, kuris leistų man išnaudoti mano potencialą būtent 2023-čiais. Šį kartą nusprendžiau tam paskirti paskutines dešimt savaičių iki čempionato. Tai reiškia, kad prasidėjus šiam laikotarpiui dalinai sumažėjo treniruočių apimtys, tačiau padidėjo intensyvumas bei svarbiausia dėmesys yra skiriamas būtent spirto distancijai svarbiems momentams.

Kas pasikeitė?  Trečiadieniais darytas dvigubas „laktato“ atkarpas (laktatas neviršija 3-4 mmol) pakeičiau į sprintus su žemėlapiu. Išanalizavus varžybų vietovę Šveicarijoje daugiau dėmesio skiriu būtent ten vyksiančiam sprintui svarbiems momentams – apsisukimai, laiptai bei finišo greičio kėlimas, kas bus ypač svarbu naujai sprinto rungčiai Knockout (KO), kur vienu metu startuoja po šešis dalyvius ir tik pirmi du kirtę finišo liniją keliauja toliau finalo link. Dirbu ir su varžybų vietovės žemėlapiu. Analizuoju galimus variantus. Turiu ir atsispausdintą variantą, kurį kartais pasiimu paskaityti kai bėgu krosiukus. Ką pirmą kartą išmėginau pernai vasarą besiruošiant Lietuvos sprinto čempionatui, tai nusipiešti keletą punktų (apskritimų) ant busimų varžybų žemėlapio ir tiesiog bėgant ramias treniruotes ieškoti prabėgimų iš kiekvieno punkto į visus likusius. Pavyzdžiui dešimt apskritimų ant žemėlapio, tai pirma orientuojuosi iš pirmo į visus nuo antro iki dešimto, tada pereinu prie antro apskritimo iš kurio orientuojuosi į visus nuo trečio iki dešimto ir taip toliau. Puiki treniruotė žemėlapio analizei, variantų pasirinkimui bei gera galimybė įsijausti į laukiančią vietovę ir pasiruošti strategiją. Tai yra ir vienas pagrindinių Thierry Gueorgiou patarimų, kaip ruoštis svarbiems startams. Jo rekomendacija man buvo pradėti jau žiemą ir taip bėgioti po 3 kartus per savaitę. Manau, kad tai su treniruočių stovyklomis panašiose vietovėse lemia, kad Thierry bet kuriame pasaulio čempionate jautėsi kaip namų vietovėje. Juk jis jau ten bėgo šimtus kartų prieš tai!

Pati varžybų programa bus trumpa, bet labai intensyvi. Keturi startai per keturias dienas – sprinto estafetės, sprinto kvalifikacija, KO ir sprinto finalas. Kad paruoščiau organizmą tokiems krūviams ir negaučiau šoko varžybų metu, atlikau jau du EOC programos modeliavimus. Pirmąjį, tą patį savaitgalį kaip ir Lietuvos rinktinė treniravosi Telšiuose. Ketvirtadienį sprintas, penktadienį sprintas, šeštadienį trys KO startai keturių valandų bėgyje ir sekmadienį 3000m testas stadione. Beje draugų pagalba iš stadiono yra ir trumpas filmukas, nuoroda here. Stengiausi, kad viskas atrodytų būtent taip, kaip bus ir Šveicarijoje – starto laikai (per pietus ir vakare), kada ir ką valgau, kada pradedu apšilimą, kiek bėgu, kokie tempimo pratimai, kokie pagreitėjimai. Ką darau iškarto po trasos, kad atsistatymas iki kitos dienos būtų optimalus. Su kokiais batais bėgsiu ir pan. Pailsėjus vos keturias dienas išvykau į Stokholmą, kur kartu su Švedijos nacionaline rinktine vėl simuliavome visą EOC programą. Šį kartą pasaulinio lygio konkurencija, apšilimo žemėlapiai, punktai su SiAir bei paruoštos trasų analizės tik parbėgus į finišą. Ne daug šalių gali pasigirti tokiu aukštu treniruočių lygiu.

Šiuo metu iki čempionato liko jau visai nedaug ir paskutiniai pasiruošimai jau sudėlioti. Ateinantį savaitgalį įvyks Švedijos čempionatas Knockout rungtyje, po to vienos estafetės miške bei paskutinį savaitgalį Lietuvos sprinto čempionatas, o paskui, jau už keturių dienų stovėsiu prie starto linijos Šveicarijoje. Sprintas labai „žiauri“ rungtis, nes neteisingas kelio pasirinkimas ar menkiausia klaida lemia ar tu pateksi į finalą ar ne. Aš asmeniškai į varžybas žiūriu taip, kaip tai yra pavaizduota paveiksliuke.

Yra dalykai kurie priklauso nuo manęs (My business), nuo kitų (Your business) ir dalykai, kurių niekas negali valdyti (Gods business). Nei vienas sportininkas nenori būti manipuliuojamas išoriniais veiksniais. Mes norime, kad mūsų pasirodymas priklausytų tik nuo mūsų pačių. Tačiau kuo svarbesnės varžybos, tuo labiau your ir gods business bando prasiskverbti ir mus paveikti – rodyklės nukreiptos į vidų. Šių dešimties savaičių tikslas ir detalių šlifavimas ir yra būdas, kaip sustiprinti my business sienas, kad išoriniai veiksniai negalėtu prasiskverbti ir aš prie starto linijos jausčiausi tvirtai bei nebijočiau priimti sprendimų. Viską gi jau atlikau anksčiau, nenumatytų variantų kiekis minimalus. Tik tokiu atveju galiu pasiekti gerą pasirodymą. O rezultatas, kaip ir minėjau, jog sprintas labai konkurencinga rungtis ir čia labai greitai viskas gali pasikeisti. Teks palaukti ir pamatyti patiems!

Kas, kaip ir kodėl? Lietuvos naktinis čempionatas

Jau kuris laikas nerašiau. Vasario stovykla Ispanijoje bei kasdienės treniruotės su intensyviomis studijomis reikalauja daugiau mažiau visų paroje esančių valandų. Gera žinia ta, kad šią žiemą pavyko išvengti traumų ir ligų, o motyvacijos kaip niekada daug. Viešnagė Lietuvoje bei Lietuvos orientavimosi sporto naktinis čempionatas jos tik pridėjo. Šiandien pamaniau, kad būtų visai įdomu ir naudinga pasidalinti su Jumis savo trasos analize, kaip ir apie ką mąstau, į ką atkreipiu dėmesį ir kokias programas, ir įrankius tam naudoju. Prieš pradėdamas noriu tik dar kartą priminti, kad visa tai, kuo dalinuosi yra mano asmeninė nuomonė ieškant kaip būtent aš galėčiau pasinaudoti turima informacija. Tai nereiškia, kad visa tai tiks ir Jums, ar kad Jūs turėtumėte viskuo tikėti. Kiekvienam teks rasti savo dėlionės trūkstamas dalis. Mano tikslas – bent truputi prisidėti prie Jūsų tobulėjimo. Įsigilinkite, apmąstykite ir susidarykite savo nuomonę, o jei dar turėsite laiko ir noro, parašykite ir man savo pastebėjimus ir idėjas.

Varžybos Lietuvoje visada sukelia papildomų emocijų, ypač Lietuvos čempionatai. Šeima, senai nematyti draugai ir žinoma noras parodyti kaip patobulėjau nuo paskutinio apsilankymo. Nemeluosiu, būti vienu iš favoritų irgi labai geras jausmas. Džiaugiuosi turėdamas tokią galimybę, nes suprantu kad tai nėra kažkas, ką gali pasakyti kiekvienas iš mūsų, net jei aš to tikrai nuoširdžiai norėčiau. Paskutiniu metu jaučiu, kad daug judesio susidarė ir apie mano galbūt šiek tiek pasipūtėlišką pasisakymą, kad ruošiuosi Pasaulio čempionatui 2023 ir norą laimėti medalį. Džiaugiuosi, kad yra tiek daug žmonių, kuriems tai rūpi ir kad didelė dalis netgi nori man padėti. Jums aš visuomet liksiu dėkingas. Noriu tik pasakyti, kad aš suprantu, kokiame lygyje šiuo metu esu ir žinau, kiek daug man dar trūksta. Tačiau aš nesvajoju apie medalį ir tikrai neprižadu jo. Aš išsikėliau tikslą, susidariau planą ir įsipareigojau daryti viską, kas yra mano rankose kad tai pasiekčiau. Jeigu Jus tai bent kiek domina, prašau padėkite.

Po savaitgalį įvykusio naktinio čempionato jausmai žinoma buvo dvejopi. Ir vėl atvykau į Lietuvą, ir vėl prisigrybinau nu kad… Taip, pasirodžiau tikrai labai prastai, net jei finiše buvau iškarto po medalininkų. Taip sakau, nes asmeniškai sau keliu labai aukštus reikalavimus, dažnai galbūt net per aukštus. Vienas galėtų manyti, kad aš gyvenu Švedijoje, tai man orientuotis Lietuvoje turėtų būti vieni juokai. Aš irgi taip maniau, bent kuris laikas. Tiesa yra ta, kad Lietuva ir Švedija tiesiog skiriasi ir viskas. Tiek, kiek tiems kuriems yra tekę orientuotis Švedijoje tai atrodo sudėtinga, tiek ir man orientavimasis Lietuvoje atrodo sudėtingas. Kodėl? Manau, kad esmė yra tai, kaip mes ir švedai piešiame žemėlapius. Tiksliau kalbant, yra skirtumas horizontalių atvaizdavime. Būtent tai, nes tiek skandinavai, tiek stipriausi pasaulio orientacininkai tokie kaip Thierry Gueorgiou labai didelį dėmesį skiria būtent horizontalių skaitymui. Paprasčiausiai todėl, kad jas, ne kaip kokį kitą objektą, galima rasti beveik bet kuriame pasaulio kampelyje. Kai pats vykstu į varžybas Lietuvoje retai kada keičiu savo orientavimosi techniką, o kadangi jau kuris laikas orientuojuosi skandinavišku variantu, visuomet ieškau tų iškrypimų, išlinkimų ir posūkių reljefe. Tikrai nenoriu įžeisti Lietuvos žemėlapių braižytojų. Čia labiau yra mano asmeninė įžvalga, kad galbūt turėčiau rimčiau pamastyti į ką verta kreipti dėmesį kai kita kartą orientuosiuosi Lietuvoje. Arba į ką Jūs galėtumėte kreipti dėmesį kai kita karta orientuositės Skandinavijoje.

Kita įdomi įžvalga yra apšilimas. Kaip ir minėjau visada džiaugiuosi galėdamas sutikti senus draugus ir pažįstamus, tad šį kartą apšilinėjome kartu su Jonu Vytautu Gvildžiu ir Viliumi Aleliūnu. Iš rezultatų matome, kad Jonui (trasos lyderiui) tai nepadarė neigiamos įtakos, tad kaip ir sakiau mes visi reaguojame skirtingai. Tačiau aš trasoje jaučiausi labai neužtikrintai ir dažnai vietoj to, kad pasikliaučiau savo jėgomis, ieškojau grupės. Esu šalininkas teorijos, kad mūsų elgsena bėgant į pirmą punktą, vėliau atsispindi ir likusioje trasos dalyje. Galbūt mano labiau pasyvus, bet malonus apšilimas kartu su senais draugais lėmė, kad vėliau trasoje aš būtent ir ieškojau grupės (to malonaus jausmo, kurį neseniai jaučiau per apšilimą), o nesistengiau viską atlikti pats. Tiek praeitų metų Lietuvos sprinto, tiek ilgos trasos čempionatuose aš apšilinėjau vienas.

Atėjo laikas ir pačios trasos analizei. Asmeniškai mėgstu naudotis GPS duomenimis jei tokie yra. Jeigu ne, pats nusiskaitau savo laikrodį ir analizuoju trasą su programėle QuickRoute. Tam tereikia gpx failo iš laikrodžio ir žemėlapio failo, kurį arba randu internete arba tiesiog nufotografuoju su telefonu. Esu išbandęs skirtingų variantų, bet paskutiniu metu skirstau klaidas į tris grupes: dideles, vidutines ir mažas klaidas. Prie mažų klaidų skirčiau tokį prabėgimą kaip šis apačioje, kur planas buvo – iki didelio kelio, iki keliuko po kaire, keliuką palikti ties dideliu kalnu ir atsidurti jo pietinėje pusėje, tada kryptimi į duobę ir jos pietinį tašką. Klaida, pietiniame taške kryptį nusiėmiau nuojauta, o ne kompasu +25 sekundės.

Vidutinės klaidos:

6-7 kp planas pašlaičiui iki kelio, išsišakojime į dešinę, ties pelke palikti keliuką, per kalniuką kryptimi į punktą. Dvi klaidos. Pirma – per mažai išanalizavau žemėlapį ir nepasitikrinau krypties, tad vietoje to, kad apibėgčiau duobę iš kairės pusės, padariau S formos judesį ir duobę apibėgau iš dešinės. Antra – kad neišlaikiau krypties ir nuslydau į šoną +50 sekundžių.

11-12 kp planas duobe iki jos galo, kirsti keliuką ties laukyme ir pašlaičiui nubėgti iki punkto. Gan sudėtingas punktas, nes nėra raktinio orientyro, o pats punktas pasislėpęs griovelyje ir todėl nesimato iš toli. Nepasitikėjau savimi ir pradėjau dvejoti dar nepasiekus apskritimo. Pasileidau žemyn, kol pamačiau pelkę, tačiau paskubėjau bėgti dar pilnai nesusiorientavęs +50 sekundžių.

Didelės klaidos yra pačios svarbiausios. Jos reikalauja nedelsiamų veiksmų. Naktinėje trasoje tokios buvo trys:

4-5 kp kur planas buvo – kryptimi iki kalno po kaire puse, viršūne iki galo ir žemyn į duobutę. Klaida, užbėgus ant viršūnės nepasitikrinau krypties kompasu, o nuojauta bėgau iki masyvo galo, pradėjau leistis, duobutės nėra. Griovelyje supratau kur esu +1:30.

13-14 kp beveik identiškas prabėgimas, planas bėgti tiesiai, šiek tiek laikantis kairės pusės, kad atsimuščiau į tą patį masyvą. Klaida – nenusiimta išbėgimo kryptis. Toliau prie kalno viršūnės jau buvau kaip savas +1:20.

26-27 kp planas tiesiai, kirsti dvi proskynas ir loviu tarp kalniukų nubėgti iki punkto. Dabar jau galima įžvelgti panašų klaidų bruožą – nėra dirbama su kompasu, kryptis nusiimama nuojauta arba iš vis nenusiimama. Kaip pataisyti? Daugiau žiūrėti į kompasą. Nesudėtinga, bet kodėl tada tai nėra daroma? Galbūt nežiūrėjimas labiau yra kažko pasekmė, o ne pati problema? Bet ko? Koks buvo planas nuo pat pradžių? Kai rašau planas, tai daugiau mažiau ir yra žodžiai kurie sukasi mano galvoje trasos metu. Tikslas yra supaprastinti, išsirinkti tik keletą svarbiausių objektų, kurių užtektų įveikti prabėgimą be žemėlapio pagalbos. Čia meistriškumas yra laviruoti tarp per daug ir per mažai detalaus plano. Per daug detalių ir būsiu per lėtas kol viską rasiu. Per mažai ir galbūt iki punkto neatbėgsiu. Taipogi ir kiekvienas žodis plane turi savo reikšmę. Manau kad būtent čia ir slypi mano problema. Mano plane dominuoja žodžiai kaip 4-5 kp “kryptimi iki kalno”, 13-14 kp “bėgti tiesiai, šiek tiek kairiau”, 26-27 kp “tiesiai”. Dėl kažkokių priežasčių šie žodžiai man neasocijuojasi su pažiūrėjimu į kompasą. Nežinau koks galėtų būti optimaliausias sprendimo būdas, galbūt Jūs turite kokių idėjų? Aš manau šiandien pasirinksiu sprendimą tiesiog pakeisti specifinius žodžius plane, kurie yra labiau surišti būtent su kompaso naudojimu ir kitą kartą planuojant prabėgimus sau sakysiu ne “kryptimi”, o “kompasu”.

Čia analizė galėtų ir baigtis. Peržiūrėjau visus nemalonius momentus ir galbūt radau tai, kas galėtų man padėti kita karta įveikti trasą geriau. Tačiau jausmas vistiek keistokas. Nieko keisto, juk tika išgyvenau tik nemalonius epizodus. Tai ką paskutiniu metu išmokau iš skandinavų yra svarba ieškoti ir gerų prabėgimų. Ten kur man sekėsi padaryti viską, kaip ir planavau. Taip yra todėl, kad kita kartą trasoje aš norėsiu būti pasitikintis savimi. Jausti, kad aš žinau ir galiu. Čia yra perspektyvos klausimas. Mes galime analizuoti viską, kas mums nepasisekė ir stengtis tai pakeisti arba mes galime analizuoti viską, kas mums sekėsi ir bandyti tai atkartoti. Jaučiate skirtumą? Noriu su Jumis pasidalinti ir keliomis gražiomis akimirkomis iš trasos. Vieta tai fizinės formos įrodymas. Du ilgi prabėgimai, kur buvo ar tiesiog reikėjo rinktis bėgimą keliu. Pirmame greičiausias laikas, o antra vieta visomis 25 sekundėmis lėčiau! 25 sekundėmis, čia jau kalba eina apie dominavimą bėgime keliu. Žemesniame prabėgime stipriausi varžovai arba darė klaidų arba pasirinko bėgti tiesiai. Jonas, trasos lyderis (mėlyna) bėgdamas tiesiai pralošė 40 sekundžių.

Dar keletą teisingai atliktų prabėgimų matote žemiau. Čia jau i detales nelysiu, bet mintis būtų vėl: mintyse nusikelti i tuos momentus ir pajausti tą kontrolės ir pasitikėjimo jausmą kai viskas sekasi būtent taip kaip Jūs norite.

Pabaigai pildau tokia kaip ir suvestinę, kur užsirašau penkis dalykus, kuriais esu patenkintas bei vieną dalyką kurį pakeisiu kai kita kartą vėl išbėgsiu į trasą. Mano naktinės trasos sąrašas atrodo taip:

  1. Startavau ramus ir susikaupęs.
  2. Greitas bėgant keliu.
  3. Visada turėjau planą.
  4. Pabaigoje nebijojau imtis iniciatyvos.
  5. Sugebėdavau sugrįžti į ritmą po klaidos.
  6. Plane naudosiu žodį kompasas.

Noriu padėkoti organizatoriams už puikias varžybas tokiais sunkiais laikais, kai šalia įprasto varžybų organizavimo dar tenka ir rūpintis visų dalyvių sveikatos saugumu. Jūs įdėjote tikrai laibai daug darbo, kad mes – dalyviai galėtume pasidžiaugti čempionatu. Ačiū Jums!

The Project

Dreaming is easy. We all hope, want or expect something in our lives. I know from personal experience that deciding to pursue something is quite simple. It is also one of the qualities that describes us as human beings. In orienteering, it can be anything: from how to overtake this and that opponent next year, become the best in Lithuania, to win JWOC or similar. And even if unknown is part of the charm of the pursuit itself, we often don’t even realize how much work we will need to put into achieving our goals. Like I wrote in The "Sand Box“ King , it is possible to achieve goals without much of a effort in the youth or junior classes if you are lucky. However, this time passes imperceptibly quickly, and sooner or later it is not enough to just dream and hope to succeed again.

This time I want to share an experience that is unusual for me personally - planning. Not how much and how to plan workouts, and difficult or easy weeks, but how to put together a dream, a goal and prepare the project to achieve that. Here I was helped by Jan Berggren, who has many years of experience working in different management groups and is the coach of the men's team at my Swedish club OK Denseln. Directly after announcing my desire to take orienteering seriously, I received a call from Jan and we immediately agreed on a date for the first meeting.

We started with the two simplest questions - what is my vision and what is my goal. Try and write your dreams on paper - I recommend. It seems so simple that we never even think about it. But I was left surprised. What seemed so clear in my mind turns out to be a daunting task to formulate in writing. We had a serious discussion, but after a while we achieved a good result. VISION: EXPLORING THE LIMITS OF MY POSSIBILITIES IN ORIENTEERING AND GOAL: WIN A MEDAL AT THE WORLD CHAMPIONSHIP 2023. It is important to note that the vision is based on the pursuit of performance, and the goal is more on the outcome. There is a big difference between thinking at the junior age where all thoughts revolve around the outcome and current ideas more focused on the performance. We hope this should ease the psychological burden in the event of a negative result… In other words, if at the end of the race I don’t reach the goal, I will still know that I did everything I could to prepare for the start. That doesn’t mean I don’t believe in my goal, it means I understand the complexity of the situation and know that the outcome ultimately depends not only on my personal performance, but also on my rivals - something I can’t influence.

After formulating the vision and goal, I felt I had done more in my planning than ever before, and Jan just warmed up! Okay, the four-year goal is set. How do we achieve it? Need goals along the way!, he says. Knowing where you are at the moment and where you want to be after a certain amount of time is not that difficult to graduate the time interval between these two points and put together the short term goals. This gives at least two effects. First, you find out if this is at all possible by looking at the time available for the preparation. Second, it allows you to focus on the things that need to be done today. In other words, we have put together milestones towards the main goal. During 2021, run 10km in 31:00 and 3km in 8:20 (physical goal), take the TOP 20 place in the World Championship (result goal) and achieve 15 points on the "Algirdas scale" for certain technical characteristics (orienteering technique goal). During 2022, run 10km in 30:00 and 3km in 8:10 (physical goal), take the TOP 10 place in the World Championship (result goal) and achieve 18 points on the "Algirdas scale" for certain technical characteristics (orienteering technique goal). These distances reflect fairly well the distances run in orienteering, and the times mentioned are demonstrated by the current World Champions. Of course, this is more of information for comparison and both distances and times may change as needed.

To date, we have already had 7 planning meetings, and we are still finding something to improve or add. On the other hand, I have no doubt that the revision and adjustment of this document is its essence - to grow with my development. I would share the original plan document, but it is written in Swedish, so I think it will be of little use to you.

In addition to vision, long and short term goals, it is very important not to forget a few more things. First, identify the steps that need to be taken to achieve each of the planned milestones. For example, in my case, follow Anders ’physical training plan or do at least two strength workouts a week (to achieve the physical goal). Analyse the locations of upcoming championships and make a number of camps in similar locations (to achieve the result goal). Or do 4 orienteering sessions per week (to achieve the orienteering technique goal). And I mean not just taking the map in your hands and run, but working with specific moments. Some examples could be: control taking, holding a direction, or just training, at the highest possible speed to simulate competition situations.

Secondly, it is very good to analyse possible obstacles and solutions to them. For example, the financial situation - the annual costs of camps, competitions, coaches, inventory and similar. How will this be funded by the club, sponsors or from personal savings? Another example could be accessibility to forest and training canters. How far is it to the forest and maps? What type of terrain predominates around? What kind of transport can be used to get there and similar? It is important to think of who could provide emergency care in the event of an injury. Insurance maybe required. After all, it would be uncomfortable to get injured a few months before the start of the main goal and start thinking - where is the best place to go now? There can be a lot of aggravating circumstances, and a lot to think about. Taking some time and wondering about possible scenarios can help you both avoid potential problems and help resolve them more quickly when they arise.

In the end, success factors are very good thing to list as well. What may seem like a meaningless thing to do once, has the greatest impact on achieving your goals in the long run. For example, my list includes recovery, nutrition, prevention of injuries and illnesses, a simple lifestyle, and good teamwork. Identifying your success factors will give you a really big step towards your goals. Next, of course, you will have to do it so that it do not stay just words on paper.

There is really much to think about - a dream / goal, a list of milestones, long-term and short-term actions, possible obstacles and success factors. I believe that this is beneficial, and the complexity and seriousness of it all depends on each of your wishes and goals. The most important thing is not to be afraid and dare to start. Have you never done something like this? Start simple, just write down your thoughts on paper, and then, everything will fall into place over time. Your goals will take shape and become a real life project.

Draugo rankose

Kartais mėgstu pamąstyti, kaip atsidūriau dabartinėje situacijoje. Kokie veiksniai lėmė, kad šiandien esu ten, kur esu. Galbūt viskas tik atsitiktinumas, o gal buvau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje? Manau, kad mano atveju tai –  buvimas tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir dar su tinkamu draugu. Yra posakis, kad vienas keliauji greičiausiai, bet grupėje nukeliauji toliausiai. Šį karta šiek tiek kitoks įrašas. Jis – apie mano gerą draugą – Vytautą Beliūną, jo svarbą mano karjeroje, mūsų nuotykių pilnas keliones ir vieną sunkesnių sprendimų mano gyvenime.

Vytautas yra Prienų Šilo klubo siela, stipriausias sportininkas ir vienas iš kelių narių, kurie atiduoda didelę dalį savęs, kad klubas gyvuotų ir visi jo nariai būtų laimingi. Skamba gražiai ir paprastai, bet galiu pasakyti, kad tai reikalauja didžiulio atsidavimo ir tik dėl tokių žmonių mūsų sportas gyvuoja pirmoje vietoje. Taip gavosi, kad man būnant maždaug 14 metų ir pradėjus dalyvauti vis daugiau ir daugiau tarptautinių varžybų, prireikė finansinės pagalbos. Tad po pokalbio su klubo vadovu ir tuo metiniu treneriu Audroniumi Deltuva nusprendėme, kad atėjo laikas prisijungti prie vieno stipriausių orientavimosi sporto klubų Lietuvoje – Prienų Šilo.

Netrukus atėjo ir laikas akis į akį susipažinti su Vytautu. Jis tuo metu dar atstovavo ir Hellas klubą Švedijoje reguliariai keliavo ten tiek treniruotis, tiek dalyvauti varžybose, kad įgautų tarptautinės patirties, tad tėvų paragintas paprašiau Vytauto ir man leisti prisijungti į vieną iš jo stovyklų. Jis žinoma sutiko ir nuo tada prasidėjo mūsų draugystė.

Kaip vakar prisimenu stovyklas Hellas klubo namelyje, kuris stovi Granby vos 30km nuo Stokholmo, prie nuostabiai gražaus spygliuočių miško su stačiais skardžiais, Puntuko dydžio akmenimis ir daugybę mažų pelkučių, o visur kur akys mato driekiasi mėlynių plotai. Tai yra nuostabi vieta ir viena iš orientavimosi atžvilgiu sudėtingiausių vietovių Švedijoje. Kas ten buvęs supras, kad pirmą kartą išėjus į mišką, nerasti kelių punktų nėra negarbė. Pirmam kartui aš buvau nusipiešęs kokius 8 kontrolinius punktus. Po geros valandos neradus 3-jų iš eilės nusprendžiau parbėgti namo…

Mes Granby praleisdavome po dvi savaites pavasarį, prieš didžiausias estafečių varžybas Švedijoje: 10-Mila, ir rudenį, prieš 25-Manna. Vytautas man tuo metu buvo kaip dievas. Tiesiog siurbiau informaciją, kopijavau jį ir stengiausi išmokti visko, ko tik buvo įmanoma. Kadangi gamindavom pigius Švediškus „delikatesus“: köttbullar (liet. mėsos kukuliai) ir pyttipanna (kažkoks tai smulkintų bulvių, mėsos ir svogūnų mišinys), kuris visai nieko su daug kečiupo, tai namo grįžau patapęs tikru kulinaru. Na gerai, gal ir ne kulinaru, bet tikrai drąsesniu virtuvėje.

Tokį patį požiūrį turėjau ir treniruotėse. Klausiausi, stebėjau na ir žinoma bandžiau aplenkti. Darydavom po dvi treniruotes ir likusį laiką ilsėdavomės. Buvo tikrai „eat-train-sleep-repeat“ (liet. valgyti-treniruotis-miegoti-pakartoti) režimas. Kadangi tiek Vytautas, tiek Giedrius (kitas orientacininkas, kuris vykdavo kartu į stovyklas), mėgsta žvejoti yra tekę ir ežere paplaukioti. Žinoma, kaip komandos jauniausiam nariui, man tekdavo irklininko pareigos 😊. Bent jau į priekį… Nes viskas baigėsi žolėse su sulūžusiu irklu ir ne vienu keiksmažodžiu.

Su Vytautu yra tekę patirti labai daug. Ne kartą atstovavome Igtisos komandą didžiausiose pasaulio estafečių varžybose Jukola, kur prie starto linijos stoja beveik 2 000 komandų. Jausmas nerealus. Vytautas dažniausiai bėgdavo pirmoje komandoje, o aš tą patį etapą antroje. Žinojau, kad kaip antros komandos atstovui man nederėtų trukdyti apšilinėti pirmai komandai, bet aš kaip visada su savo problemomis, o Vytautas, kaip visada, čia man padėti. Augant su juo, ne kartą teko ir kartu lipti ant prizininkų pakylos – Lietuvos estafečių čempionatuose, tačiau iki pirmojo aukso teko palaukti. Nepamirštama akimirka, po kurios sekė dar dvi ateinančiais metais. Nuostabus jausmas tai pasiekti kartu, o mums tai yra pavykę padaryti net tris kartus.

Tikriausiai svarbiausias momentas mano gyvenime, kai buvau Vytauto rankose, įvyko 2012 metų gegužės 5-ios vėlų vakarą. Tą vakarą Švedijoje buvo duotas startas vyrų 10-Milos pirmam etapui. Taip gavosi kad vienam Hellas komandos nariui susilaužius ranką buvau paklaustas, ar galiu bėgti pirmą etapą pirmoje komandoje. Vytautas tais metais atstovavo Rehns BK. Dar nesulaukęs 17-kos metų stovėjau prie starto linijos su 300 šimtais kitų orientacininkų ir tankui davus starto signalą vos nepridėjau į kelnes. Greitis buvo milžiniškas, o trasa ilga. Po gero pusvalandžio visų pozicijos tapo gana aiškios. Tada pirmą kartą pamačiau Vytautą. Jis net žagtelėjo matydamas mane pirmoje grupėje. Bet kuris kitas sportininkas tiesiog susikauptų ir toliau dirbtų savo darbą, bet ne jis. Vytautas staigiai pasidalino savo artimiausių punktų numeriais, nes estafetėse trasos būna šiek tiek skirtingos, tačiau pasirodo tą vakarą didžioji dalis mūsų trasos sutapo. Po to pasigirdo tik: „Davai laikykis ir tai buvo žodžiai, kurie mane vedė į priekį ir neleido atsilikti. Likus vos keliems kontroliniams punktams iki finišo, mūsų trasos išsiskyrė. Aš kažkokiu magišku būdu sugebėjau rasti savo punktą, išsilaikiau grupėje ir finišo liniją kirtau 24-tas atsilikdamas vos 40 sekundžių. Kiek vėliau atbėgo ir Vytautas. Niekas negalėjo patikėti mano pasirodymu, o aš pasirodo tiesiog prasekiau paskui… Tačiau tą vakarą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Po dviejų dienų grįžus namo, mano elektroninėje pašto dėžutėje jau laukė laiškas su kvietimu atstovauti OK Denseln – vieną stipriausių klubų Švedijoje. Tikriausiai nėra kitos tokios lemtingos akimirkos mano karjeroje ir už visa tai esu dėkingas Vytautui. Buvau tinkamu laiku, tinkamoje vietoje su tinkamu draugu.

Visi norėtume turėti tiek pinigų, kad tai nedarytų įtakos mūsų sprendimams gyvenime. Tačiau taip nėra. Mano dabartiniam tikslui pasiekti (WOC23 medalis) reikia didelių finansų, kurių aš pats neturiu, todėl vasarą pradėjau ieškoti rėmėjų. Pirmiausia apie sumanymą papasakojau Lietuvos orientavimosi sporto federacijai ir džiaugiuosi, nes jie nedvejodami pasisiūlė man padėti. Šiuo metu jau pradėjome bendradarbiauti su Švedijos federacija ir ateityje planuojaju dalyvauti stovyklose su Švedijos nacionaline rinktine, kas leis man ne tik varžytis, bet ir mokytis iš geriausios orientavimosi sporto rinktinės pasaulyje. Kalbant apie inventorių, nežinau kaip Jūs, bet aš tikriausiai per visą gyvenimą savo orientavimosi sporto batus esu pirkęs iš vienos vietos – S-sportas. Nesu matęs kito sporto, kur prieš startą galėtum nusipirkti iš principo bet ką, kas yra tavo tašėje (net ir pačia ją 😊). Man tai sentimentalus dalykas, labai gera žinoti, kad jie irgi nori prisidėti prie mano siekio. Tai galite padaryti ir jūs. Visą informaciją rasite po skiltimi „Prisidėti galite čia“.

Pabaigai noriu pranešti naujieną. Nieko keista, kad gyvenime būna akimirkų, kai tenka priimti ir nemalonius sprendimus. Mano atveju – palikti draugą, kuris mane užaugino ir išmokė viską ką moka pats. Po diskusijų su Prienų Šilo klubu ir OK Takas, priėmiau sprendimą nuo 2021 metų, po labai ilgo laiko tarpo, sugrįžti atstovauti Tako klubą. Mano tikslui pasiekti tai labai geras startas, bet dar svarbiau kad tai puikus įrodymas Lietuvos orientavimosi sporto visuomenei. Įrodymas, kad žmonėms rūpi profesionalus sportas ir kad mes turime finansines galimybes Lietuvoje auginti ir padėti savo orientacininkams, kurie siekia aukščiausių tikslų. Ačiū jiems ir ačiū Prienų Šilui už visus šiuos metus, nuotykius ir neužmirštamus startus kartu. Į Šilą atėjau kaip mažas vaikas, o palieku kaip elitinis orientacininkas. Didžiausios sėkmės Jums, o man atėjo laikas versti nauja etapą ir galbūt pirmą kartą nusidažyti plaukus mėlynai!

The A-Team

That feeling when the clock starts counting the last seconds before the start and a beep signal appears… That excitement, adrenaline. You know that you will immediately have to leave the comfort zone and challenge yourself not only physically but also mentally in order to beat your opponents. And that’s when you seem to understand so clearly that now everything is in your hands. Dream...

I see a lot of people who think that orienteering is an individual sport, because you have to find controls yourself, without the help of others. But more often than I would like to, I notice people forget that the race is just the final stop, the result of all the preparation. Preparation that takes months or even years. And then, unlike during competitions, not everything has to be in your hands only. We have the opportunity to ask others for help. Therefore, one of the first things I planned after the decision to prepare for the World Championship (WOC 2023) was to put together a team to help me do that. Today, I will talk about the importance of looking for the missing competencies that we can find with the help of other people. I will introduce my team and briefly explain how each member is important. Thus, the A-team:

I will start with my first and only coach, my mother - Aušra Bartkevičienė. To avoid any questions, I will be brief, this is the most important member of the team. She is responsible for most of my accomplishments and although we have had more family contact lately, due to the long distance, she still continues to play the role of head coach. Having a coach versus coaching yourself is a very interesting topic that probably requires a separate post. I know a lot of orienteers who don’t have a coach at all or at least have coached themselves at some point in their careers. And this is normal. If one of the reasons is the desire to have all the responsibility in your own hands, then please. But after I trying it myself, I can say: I personally didn’t like it. Everything is simple as long as everything goes well. The real test begins in difficult periods. On those dark November evenings, when it’s cold and raining outside and you still have one set of intervals left. Then you want to know that someone believes in this training and is waiting for you to upload it on Strava to be able to talk about how you did today…

The second very important member of the team is Anders Kleist. This is the man who invited me to OK Denseln and later helped me prepare physically for the Junior World Championship (JWOC) and for the final year in the M20 group. That year I trained more than any Swede at my age. I gathered hours, circle at the indoor track, ran threshold intervals in the forest, and did uphill intervals at 7:00 in the dark winter months, pressing the cold so that by 9:00 I could already sit in lectures.  

When the season came, I could just run away from my rivals. That I managed to prove in the Swedish championship at the ultra long distance, when after an hour and a half of running I left the group just running through the arena and gained a 2-minute advantage during the remaining 15 minutes of the race. In the most prestigious Swedish league competition, I started a few minutes behind in the final, but was able to catch up with the leaders and leave them again just running down the road at the spectator control. I also threw this card in sprint and long distance championships, where I won two more gold medals. At the time, even newspapers wrote that no one is faster than me. Of course, all was about the junior group.

Anders himself has always been a very talented runner, but in fact no great orienteer. Since I was lost after JWOC, and Anders had a growing family and wanted to pursue a career in long distance running, we decided to split up. However, we did not sever ties. Instead of being my coach, he became my boss at the heat pump and systems company Nibe and was one of the first to hear about the desire to prepare for WOC 2023. Since then, he has been both my boss and my physical fitness coach.

I have also started working with Idrottslabbet Linköping and its manager Dan Davis. A person engaged in various sports tests (VO2max, lactate, running economics, etc.). He turns out to also lead PT (personal trainer) courses, so he has a lot of experience in human anatomy and so on. From 2020, he helps me with an individual program of joint strength exercises to strengthen exactly those muscles that I need to train for me personally and improve my posture. Which hopefully would increase my running efficiency itself. Together we plan to work with physical fitness tests and other experiments too.

Like I said I was damn fast, in fact too fast. The secret of orienteering is in the balance between speed and orienteering technique. I and Anders put all the weights on the running side and the scales got unbalanced. If you believe you will make fewer mistakes when you train and run faster, then I have to disappoint you. The only thing you will do better is run a longer distance during a mistake. The same distance which you will later have to run back. Since my vision now is to run the race as well as possible, I knew that the left branch shown in the diagram alone - responsible for physical preparation - would no longer be enough. I have also created the right one, which is now responsible for technical preparation. Here the first member, the coach of the OK Denseln men's team - Jan Berggren. I have had a close relationship with him since the first days in Sweden and since he has a son of my age, we have spent a lot of time training together. Jan is very diplomatic and has a huge talent for persuading people. He mentors me now on all matters in life, and it is in this endeavour that he help to structure everything and look at it all as a project that has its own purpose, budget, challenges, and time limit.

Jan also helped me to find a sports psychologist. We had the idea to create a virtual room, a psychological state, in which I would put orienteering actions in forest and later use it during competitions as a state that athletes often describe as “flow”. I had a very interesting cycle of discussions with Per Hagegård which I will write about in the future. All because as far as I know, it is not very popular in Lithuania with sports psychologist while Sweden is one of the first countries to bring one to the Olympics.

No less important member of the team - Erik Andersson, one of the most technical orienteers in the club, who himself won the JWOC, helps with orienteering technique. Together, we analyse some of my sessions and competitions, look for mistakes, and discuss possible solutions and what specific workouts I should do to change one or another behaviour in the forest. I also correspond with Thierry Gueorgiou, the multiple World Champion, on that subject. Interestingly, Thierry won his first World Championship title in the Trin region of Switzerland. Right there, just on the other side of the road where WOC 2023 will take place. Maybe in future he will become another member of the team? ..

Yes, it’s really a good team and it keeps growing along with my perception as I understand that I lack one or another competency. All I want to say is that we should not be afraid to seek knowledge through communication. None of us know everything, but everyone knows something. Share ideas in camps, interact with older people, they may even have been in similar situations before. Gather a team around you to help you improve and achieve your goals. It is not for nothing that Oscar Wilde has said: that our best ideas come from others. So let's learn to share that.

King of the "Sandbox"

Welcome! You have arrived at Algirdas Bartkevičius' first blog post. I believe you have a lot of questions. So today it will be more of an introduction. I will explain the purpose for which I started writing and share some of the most important moments in my career. I will try not to expand, but telling about a period of 10 years in a nutshell is not easy. Determine that it will take some time, but you will not be disappointed!

In this blog, I will share my journey to prepare for the World Championship 2023. Here I will put out my dream and share what I think could help to achieve it. I will be open and reveal the secrets of how to prepare for the desired competition, how to win national championship, or prepare for international starts. I don’t consider myself an orienteering sports expert, more like a person who isn’t afraid to experiment together with you and is looking for new ways to succeed. 

In the coming posts, I will share a step-by-step plan of how to get better, not just in orienteering, but in any other activity in life. Next, you will have to try it for yourself and decide if it gives you effect. I can only guarantee that everyone will find something valuable if they want to, take an interest and look for it! What I offer you is a mixture of the best ideas of other, very clever and talented people, figured out a long ago. For everything you find wise here, you should thank those who came up with it many years before me. For everything you find stupid here, think it’s my fault.

Why now? Because I feel the desire and responsibility to share what I myself have tried and experienced in orienteering. I know that I have an extraordinary opportunity to get to know the culture of this sport up close: I am talking both about Scandinavia, where the sport was born, and about the world stage itself. I interact with World Champions and a huge group of professional athletes. We discuss different ways of orienting and share the "secrets". Well, I'm more of a listener… A good friend has asked me "why would anyone want to share their secrets with you?". Probably for the same reason why I want to share them with you now. We are what our surrounding is and it is a two-way street. Only by giving something can I hope to get something myself. At the same time, words alone do not guarantee success. First, the idea to be sent needs to be as clear as possible. Second, the recipient must not only hear but also understand what is being said. And finally, it still takes 10,000 hours of practice to master it.

I have been involved in orienteering since I was a child. Both of my parents have represented the Lithuanian national team and participated in a number of championships and other international competitions. My mother works as a coach at Kaunas Sports School "Gaja", has a large group of talented kids and even has become a coach of the year back in 2018. I will not hide, my family lives orienteering and that atmosphere just lingers at home. Now, after all, I can safely state that one of the most important reasons why I succeeded at a young age was family support. Just like yesterday, I remember the never-ending evenings when we sat down and analysed races with Dad after them. We were able to discuss everything from mistakes to competitors or the terrain, and already the next morning, running in Petrašiūnai, I dreamed of victory in the upcoming competition.

I was never afraid to have big dreams. From the desire to win the European Youth Championship to the gold medal at the World Junior Championship. I cannot answer where those desires came from. My parents never pushed me to choose such path, but that fire burning in me never seemed to go away. More than once I’ve been asked, “And what’s in it?” And I just didn’t know what to answer because, in fact, I didn’t even understood the question.

After winning all the most important races in the M12 age group and still being a year younger I decide to go my own way. Encouraged by my parents I started to compete in M14 upcoming year. I knew it was going to be hard, but I wasn’t afraid to lose. It only encouraged me to improve even more. I was more and more motivated to be the best, to overtake rivals regardless of age. Already at 14 I have been honored to represent the Lithuanian youth (M16) national team at the European Championship, and a year later the first podium came. Over the next year, I had the honor of participating in as many as five European Championships, climbing the podium seven times and winning two silver and one bronze medal.

Later came the desire to conquer the World. For the first chance, it took me to beat all 18 year old guys to get at least the last place on the team. And I can say that the generation back then was really talented. But my parents believed that with a stunning performance in the qualifiers, I might have a chance. And oh I was unstoppable. At the age of 16, I went to Poland for the first time to represent Lithuania at the World Junior Championship in the M20 age group. Sixteen!.. Of course "I died" on the long distance, but at the same time I realized that I was at home.

To get to 2015 bronze medal at the World Junior Championship in Norway I had to go a long and unknown way. Many did not like my solutions. There was a lot of hot discussions about my decisions and choice to participate in competitions in Sweden, instead of selections in Lithuania, starts in older age groups and many other non-standard actions. All while I poured sweat and constantly pressed myself to be even better, to run even faster, longer, more accurately. In 2014, after high school, I decided to even take a one year break to prepare for the final season in the M20 group. At the time, I was breathing orienteering.

2015: the last year in the junior class. Sounds simple, but for a child, it’s the end of the longest phase of life to date. As I mentioned, I manage to climb the EYOC podium as many as 7 times and take 3 medals. And even take the bronze medal at the World Junior Championship. Beside all that a total victory in Swedish league and 3 gold medals at Swedish Championship. Let us not forget that only a small number of Swedes succeed in this, and we are talking about a kid from Lithuania. In 2015, I was the king of the “sandbox”.

But there is always another side to the coin. I lived solely on result-based dreams, and as I mentioned, 2015 was the last year as junior. And what after? I will never be able to participate in JWOC again. And learning that you will never be able to do something again is a serious psychological challenge that you usually have to deal with a lot. The open emptiness just overwhelmed me. I no longer knew what I wanted in life. I lost direction. At the same time, I started one of the most difficult studies in Sweden - five years of applied physics and electronics at Linköping university. And having lived for orienteering until now, I decided to engage in other activities. I became secretary of my orienteering club, was responsible for training camps at the youth committee and had part-time job in the side of all that. Of course, without suspecting this, I tried to fill the emptiness left from orienteering.

I started to participate less and less in competition, and where I participated, I performed terribly… I went to the World Championships without ever running test races and of course I did not qualify for the finals. Friends both in the club and in the national team trusted me, and after another 5-10 minute mistake, I buried all the team hopes for any result. That feeling of helplessness in the woods when you realize that your actions will affect other people, to put it mildly, is cruel. I don't wish it to experience to anyone, but who did, they understands what it means when it seems that you no longer can breathe. One of the biggest setbacks that will accompany me for the rest of my life is the World Championship relay in Estonia in 2017. My teammates turned out to be heroic and sent me to the final leg in third place. Of course, it never smelled medals, but being among the six strongest teams and climbing the podium was really possible, which the Lithuanian team very rarely succeeds in. I did not finish either the sixth or the tenth. I am not afraid to take responsibility and I would certainly not turn the new opportunity down. What I'm afraid of is that I may never be able to repay this debt to my teammates again…

After every international competition, I was wondering if this was the last time coaches would give me an opportunity I didn’t even deserve. After all, it’s no wonder when my priorities wasn’t in sports in first place. Now after all, I can only thank them for not letting me go and believing when I was lost in life by myself… Of course, everything didn't just ended with poor results in competition. The news of the required foot surgery and the 8-month rehabilitation period in the summer of 2018 was like a cherry on a cake. If the bottom hasn’t been reached, then at least I know that it's deep. Nothing I would wish for other person.

I started seeing the light at the end of the tunnel in the fall of 2019 and was able to state the fact that after four years of searching, making mistakes and learning lessons, I realized what I wanted in life! The result? A vision to explore the limits of my possibilities in orienteering. Sounds maybe simple, but it took me four years to understand and change my attitude. That the fire that once burned with results and medals would light up again, but this time I want to demonstrate the best orienteering show I can achieve. One very important part of this goal is support (more on this in the future) and it has already been observed that such a vision is not of interest to any sponsor. Well, I can say that it doesn’t have to be interesting because it’s my personal source of motivation. That's the reason why I wake up every morning. Why the question of whether to train today or not just doesn't arise. And so that everything is not just words spoken in the air, I set the goal - to win the World Championship medal in 2023. Sounds silly? Naive? Maybe. As far as I know, no Lithuanian has done that. But it also seemed incredible to dream of winning an EYOC, or JWOC medal. Whether to win the Swedish biggest youth league or their championships. I understand that adult sport is on a whole other level, but it only motivates me more to do everything what is in my hands to get ready for 2023.