Kas, kaip ir kodėl? Lietuvos naktinis čempionatas

Jau kuris laikas nerašiau. Vasario stovykla Ispanijoje bei kasdienės treniruotės su intensyviomis studijomis reikalauja daugiau mažiau visų paroje esančių valandų. Gera žinia ta, kad šią žiemą pavyko išvengti traumų ir ligų, o motyvacijos kaip niekada daug. Viešnagė Lietuvoje bei Lietuvos orientavimosi sporto naktinis čempionatas jos tik pridėjo. Šiandien pamaniau, kad būtų visai įdomu ir naudinga pasidalinti su Jumis savo trasos analize, kaip ir apie ką mąstau, į ką atkreipiu dėmesį ir kokias programas, ir įrankius tam naudoju. Prieš pradėdamas noriu tik dar kartą priminti, kad visa tai, kuo dalinuosi yra mano asmeninė nuomonė ieškant kaip būtent aš galėčiau pasinaudoti turima informacija. Tai nereiškia, kad visa tai tiks ir Jums, ar kad Jūs turėtumėte viskuo tikėti. Kiekvienam teks rasti savo dėlionės trūkstamas dalis. Mano tikslas – bent truputi prisidėti prie Jūsų tobulėjimo. Įsigilinkite, apmąstykite ir susidarykite savo nuomonę, o jei dar turėsite laiko ir noro, parašykite ir man savo pastebėjimus ir idėjas.

Varžybos Lietuvoje visada sukelia papildomų emocijų, ypač Lietuvos čempionatai. Šeima, senai nematyti draugai ir žinoma noras parodyti kaip patobulėjau nuo paskutinio apsilankymo. Nemeluosiu, būti vienu iš favoritų irgi labai geras jausmas. Džiaugiuosi turėdamas tokią galimybę, nes suprantu kad tai nėra kažkas, ką gali pasakyti kiekvienas iš mūsų, net jei aš to tikrai nuoširdžiai norėčiau. Paskutiniu metu jaučiu, kad daug judesio susidarė ir apie mano galbūt šiek tiek pasipūtėlišką pasisakymą, kad ruošiuosi Pasaulio čempionatui 2023 ir norą laimėti medalį. Džiaugiuosi, kad yra tiek daug žmonių, kuriems tai rūpi ir kad didelė dalis netgi nori man padėti. Jums aš visuomet liksiu dėkingas. Noriu tik pasakyti, kad aš suprantu, kokiame lygyje šiuo metu esu ir žinau, kiek daug man dar trūksta. Tačiau aš nesvajoju apie medalį ir tikrai neprižadu jo. Aš išsikėliau tikslą, susidariau planą ir įsipareigojau daryti viską, kas yra mano rankose kad tai pasiekčiau. Jeigu Jus tai bent kiek domina, prašau padėkite.

Po savaitgalį įvykusio naktinio čempionato jausmai žinoma buvo dvejopi. Ir vėl atvykau į Lietuvą, ir vėl prisigrybinau nu kad… Taip, pasirodžiau tikrai labai prastai, net jei finiše buvau iškarto po medalininkų. Taip sakau, nes asmeniškai sau keliu labai aukštus reikalavimus, dažnai galbūt net per aukštus. Vienas galėtų manyti, kad aš gyvenu Švedijoje, tai man orientuotis Lietuvoje turėtų būti vieni juokai. Aš irgi taip maniau, bent kuris laikas. Tiesa yra ta, kad Lietuva ir Švedija tiesiog skiriasi ir viskas. Tiek, kiek tiems kuriems yra tekę orientuotis Švedijoje tai atrodo sudėtinga, tiek ir man orientavimasis Lietuvoje atrodo sudėtingas. Kodėl? Manau, kad esmė yra tai, kaip mes ir švedai piešiame žemėlapius. Tiksliau kalbant, yra skirtumas horizontalių atvaizdavime. Būtent tai, nes tiek skandinavai, tiek stipriausi pasaulio orientacininkai tokie kaip Thierry Gueorgiou labai didelį dėmesį skiria būtent horizontalių skaitymui. Paprasčiausiai todėl, kad jas, ne kaip kokį kitą objektą, galima rasti beveik bet kuriame pasaulio kampelyje. Kai pats vykstu į varžybas Lietuvoje retai kada keičiu savo orientavimosi techniką, o kadangi jau kuris laikas orientuojuosi skandinavišku variantu, visuomet ieškau tų iškrypimų, išlinkimų ir posūkių reljefe. Tikrai nenoriu įžeisti Lietuvos žemėlapių braižytojų. Čia labiau yra mano asmeninė įžvalga, kad galbūt turėčiau rimčiau pamastyti į ką verta kreipti dėmesį kai kita kartą orientuosiuosi Lietuvoje. Arba į ką Jūs galėtumėte kreipti dėmesį kai kita karta orientuositės Skandinavijoje.

Kita įdomi įžvalga yra apšilimas. Kaip ir minėjau visada džiaugiuosi galėdamas sutikti senus draugus ir pažįstamus, tad šį kartą apšilinėjome kartu su Jonu Vytautu Gvildžiu ir Viliumi Aleliūnu. Iš rezultatų matome, kad Jonui (trasos lyderiui) tai nepadarė neigiamos įtakos, tad kaip ir sakiau mes visi reaguojame skirtingai. Tačiau aš trasoje jaučiausi labai neužtikrintai ir dažnai vietoj to, kad pasikliaučiau savo jėgomis, ieškojau grupės. Esu šalininkas teorijos, kad mūsų elgsena bėgant į pirmą punktą, vėliau atsispindi ir likusioje trasos dalyje. Galbūt mano labiau pasyvus, bet malonus apšilimas kartu su senais draugais lėmė, kad vėliau trasoje aš būtent ir ieškojau grupės (to malonaus jausmo, kurį neseniai jaučiau per apšilimą), o nesistengiau viską atlikti pats. Tiek praeitų metų Lietuvos sprinto, tiek ilgos trasos čempionatuose aš apšilinėjau vienas.

Atėjo laikas ir pačios trasos analizei. Asmeniškai mėgstu naudotis GPS duomenimis jei tokie yra. Jeigu ne, pats nusiskaitau savo laikrodį ir analizuoju trasą su programėle QuickRoute. Tam tereikia gpx failo iš laikrodžio ir žemėlapio failo, kurį arba randu internete arba tiesiog nufotografuoju su telefonu. Esu išbandęs skirtingų variantų, bet paskutiniu metu skirstau klaidas į tris grupes: dideles, vidutines ir mažas klaidas. Prie mažų klaidų skirčiau tokį prabėgimą kaip šis apačioje, kur planas buvo – iki didelio kelio, iki keliuko po kaire, keliuką palikti ties dideliu kalnu ir atsidurti jo pietinėje pusėje, tada kryptimi į duobę ir jos pietinį tašką. Klaida, pietiniame taške kryptį nusiėmiau nuojauta, o ne kompasu +25 sekundės.

Vidutinės klaidos:

6-7 kp planas pašlaičiui iki kelio, išsišakojime į dešinę, ties pelke palikti keliuką, per kalniuką kryptimi į punktą. Dvi klaidos. Pirma – per mažai išanalizavau žemėlapį ir nepasitikrinau krypties, tad vietoje to, kad apibėgčiau duobę iš kairės pusės, padariau S formos judesį ir duobę apibėgau iš dešinės. Antra – kad neišlaikiau krypties ir nuslydau į šoną +50 sekundžių.

11-12 kp planas duobe iki jos galo, kirsti keliuką ties laukyme ir pašlaičiui nubėgti iki punkto. Gan sudėtingas punktas, nes nėra raktinio orientyro, o pats punktas pasislėpęs griovelyje ir todėl nesimato iš toli. Nepasitikėjau savimi ir pradėjau dvejoti dar nepasiekus apskritimo. Pasileidau žemyn, kol pamačiau pelkę, tačiau paskubėjau bėgti dar pilnai nesusiorientavęs +50 sekundžių.

Didelės klaidos yra pačios svarbiausios. Jos reikalauja nedelsiamų veiksmų. Naktinėje trasoje tokios buvo trys:

4-5 kp kur planas buvo – kryptimi iki kalno po kaire puse, viršūne iki galo ir žemyn į duobutę. Klaida, užbėgus ant viršūnės nepasitikrinau krypties kompasu, o nuojauta bėgau iki masyvo galo, pradėjau leistis, duobutės nėra. Griovelyje supratau kur esu +1:30.

13-14 kp beveik identiškas prabėgimas, planas bėgti tiesiai, šiek tiek laikantis kairės pusės, kad atsimuščiau į tą patį masyvą. Klaida – nenusiimta išbėgimo kryptis. Toliau prie kalno viršūnės jau buvau kaip savas +1:20.

26-27 kp planas tiesiai, kirsti dvi proskynas ir loviu tarp kalniukų nubėgti iki punkto. Dabar jau galima įžvelgti panašų klaidų bruožą – nėra dirbama su kompasu, kryptis nusiimama nuojauta arba iš vis nenusiimama. Kaip pataisyti? Daugiau žiūrėti į kompasą. Nesudėtinga, bet kodėl tada tai nėra daroma? Galbūt nežiūrėjimas labiau yra kažko pasekmė, o ne pati problema? Bet ko? Koks buvo planas nuo pat pradžių? Kai rašau planas, tai daugiau mažiau ir yra žodžiai kurie sukasi mano galvoje trasos metu. Tikslas yra supaprastinti, išsirinkti tik keletą svarbiausių objektų, kurių užtektų įveikti prabėgimą be žemėlapio pagalbos. Čia meistriškumas yra laviruoti tarp per daug ir per mažai detalaus plano. Per daug detalių ir būsiu per lėtas kol viską rasiu. Per mažai ir galbūt iki punkto neatbėgsiu. Taipogi ir kiekvienas žodis plane turi savo reikšmę. Manau kad būtent čia ir slypi mano problema. Mano plane dominuoja žodžiai kaip 4-5 kp “kryptimi iki kalno”, 13-14 kp “bėgti tiesiai, šiek tiek kairiau”, 26-27 kp “tiesiai”. Dėl kažkokių priežasčių šie žodžiai man neasocijuojasi su pažiūrėjimu į kompasą. Nežinau koks galėtų būti optimaliausias sprendimo būdas, galbūt Jūs turite kokių idėjų? Aš manau šiandien pasirinksiu sprendimą tiesiog pakeisti specifinius žodžius plane, kurie yra labiau surišti būtent su kompaso naudojimu ir kitą kartą planuojant prabėgimus sau sakysiu ne “kryptimi”, o “kompasu”.

Čia analizė galėtų ir baigtis. Peržiūrėjau visus nemalonius momentus ir galbūt radau tai, kas galėtų man padėti kita karta įveikti trasą geriau. Tačiau jausmas vistiek keistokas. Nieko keisto, juk tika išgyvenau tik nemalonius epizodus. Tai ką paskutiniu metu išmokau iš skandinavų yra svarba ieškoti ir gerų prabėgimų. Ten kur man sekėsi padaryti viską, kaip ir planavau. Taip yra todėl, kad kita kartą trasoje aš norėsiu būti pasitikintis savimi. Jausti, kad aš žinau ir galiu. Čia yra perspektyvos klausimas. Mes galime analizuoti viską, kas mums nepasisekė ir stengtis tai pakeisti arba mes galime analizuoti viską, kas mums sekėsi ir bandyti tai atkartoti. Jaučiate skirtumą? Noriu su Jumis pasidalinti ir keliomis gražiomis akimirkomis iš trasos. Vieta tai fizinės formos įrodymas. Du ilgi prabėgimai, kur buvo ar tiesiog reikėjo rinktis bėgimą keliu. Pirmame greičiausias laikas, o antra vieta visomis 25 sekundėmis lėčiau! 25 sekundėmis, čia jau kalba eina apie dominavimą bėgime keliu. Žemesniame prabėgime stipriausi varžovai arba darė klaidų arba pasirinko bėgti tiesiai. Jonas, trasos lyderis (mėlyna) bėgdamas tiesiai pralošė 40 sekundžių.

Dar keletą teisingai atliktų prabėgimų matote žemiau. Čia jau i detales nelysiu, bet mintis būtų vėl: mintyse nusikelti i tuos momentus ir pajausti tą kontrolės ir pasitikėjimo jausmą kai viskas sekasi būtent taip kaip Jūs norite.

Pabaigai pildau tokia kaip ir suvestinę, kur užsirašau penkis dalykus, kuriais esu patenkintas bei vieną dalyką kurį pakeisiu kai kita kartą vėl išbėgsiu į trasą. Mano naktinės trasos sąrašas atrodo taip:

  1. Startavau ramus ir susikaupęs.
  2. Greitas bėgant keliu.
  3. Visada turėjau planą.
  4. Pabaigoje nebijojau imtis iniciatyvos.
  5. Sugebėdavau sugrįžti į ritmą po klaidos.
  6. Plane naudosiu žodį kompasas.

Noriu padėkoti organizatoriams už puikias varžybas tokiais sunkiais laikais, kai šalia įprasto varžybų organizavimo dar tenka ir rūpintis visų dalyvių sveikatos saugumu. Jūs įdėjote tikrai laibai daug darbo, kad mes – dalyviai galėtume pasidžiaugti čempionatu. Ačiū Jums!

Comments

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *